sveikos. Mergaite 3.5, o berniukas 1.5. šiandien buvome nuvažiavę. Net nežinau, kažkaip viskas taip natūraliai, net jokių klausimų mums su vyru nekilo. Kai nuvažiavome, tai ta pati pradžia labai nejauki buvo, kai auklytės atvedė pasimetusius vaikučius, o mes dar labiau pasimetę, nes nežinome nuo ko ką ir kaip pradėti. Na, pasakėme savo vardus, mergaitė pasakė savo, kiek jai metukų, kiek broliui ir pan. Mergaitė šnekutė, tai vyrui nuo kelių nenulipo, o berniukas toks dar tik mokosi visko. Mieli, guvūs ir labai smalsūs vaikai. Vienas tik širdį labai suspaudė, tai tie liūdni veidai, ant kaktos tokie net liūdesio rėželiai, bet kai pradėjome vieni kitus kutenti, tai smagiai kikeno savo baltus dantukus kaip perliukus rodydami

mes su vyru akiniuoti, tai mergaitė pareiškė, kad irgi nori akinių...na, dabar reikės užsiimti juridinio proceso spartinimu, kad greičiau jau namo atsivežti vaikus, na o visokie baldeliai ir t.t., tai čia tik malonumas...beje, mergaitė labai nagučius graužia, tai reikės žaidimo forma stengtis atpratinti. Daug ko mums drauge reikės mokytis, išgyventi, bet viliuosi, kad su Dievo pagalba viskas bus gerai ir ateis laikas, kai vaikų palydovas nebus liūdesys...bendrai, tai man kažkaip visi grupėje buvę vaikai mieli ir smagūs pasirodė. Kažkaip su vyru padarėme išvadą, kad visi globnamiai suėda krūvas mokesčių mokėtojų pinigų ir kad vaikų daug yra, laukiančių savo naujų tėvų ir namų, bet tik suaugę gal kelia kiek per didelius reikalavimus vaikams...