Mano trečioji svajonė

Sėdžiu su blanknotu ir kavos puodeliu. Neįprasta šiais IT laikais. Šalia miega  kūdikis. MANO...... O aš rezgu žodžius, vynioju mintis: viją po vijos , pinu į sakinius, kad išauščiau „antklodę“, kurioje išdėstyčiau tavo, kūdikėli, atėjimą pas mus...
Mažajam broliukui nebuvo nei metukų kai atsiradai TU. Maža dulkelė, minties didumo, nusėdai mano galvoje. Išleidai plonas voratinklio gijas, įsišaknijai mano esybėje. Pradžioje, pajutus tave, net nesvarsčiau, nesileidau į diskusijas: tu neplanuota. Bet nepasidavei – dar tvirčiau įleidai šaknis. Kai suvokiau, kad tu niekur nedingsi, kad tu jau čia – pasidaviau, išdiskutavau su savimi tave. Ir pagaliau SUPRATAU GARSIAI IR AIŠKIAI : NORIU, REIKIA, NEBEGALIU BE -----ir ką---reiškia  BUS.. ech... Beliko įkalbėti tėtį. Ir nors tai sunkioji dalis – bet svarbiausia, kad tai pavyko. BUS TRYS......Gražiausias  skaičius TRYS....  
Maniau kviesim tave kokius 3-4 mėnesius. Pradėt turėjom vasarį – lemtingos dienos turėjo būt per meilės dieną – šv. Valentiną.  Nusprendžiau matuotis bazinę temperatūrą. Kad pajust, kad suprast, kad pagaut ir pakviest tave . Deja pirmasis BT grafikas nieko nerodė. Kreivė nekilo : o tai reiškia, kad tavęs dar nėra. Per daug nenusivyliau; juk tai tik pirmas bandymas, pirmas mėnuo. Praėjo savaitė. Bet ženklas, kad tavęs nėra - NEATĖJO. Pirmas nėštumo testas -  neigiamas. Laukiam toliau. Vėluoja. Vėl NT – vėl neigiamas. Po nebevertinamo laiko atsirado II........Bet, o, kaip? ??!! Trečias testas – antroji, tavo gyvybę rodantį juostelė, vėl išryškėjo... negaliu patikėt..TU JAU ČIA?!! Techniškai tai sunkiai įmanoma.. Tėčio dalelės manyje laukė savaitę, kad susitiktų mano dalelę? Neįtiktina, bet taip. Tau taip reikia ateit pas mus, kad nesvarbu kaip, netikėčiausiais keliais pasieksi mus..
Palaiminta būsena LAUKIMAS. Viskas beveik gerai.Ramuma užlieja mane, aš jaučiu savyje tave; laiminga esu labai, mes būsim kartu amžinai.
Visi laukia mergaitės, nors aš užsispyrusiai tvirtinu, kad lai būna berniukas – NESVARBU. Nesvarbu – tik būk sveikas, būk stiprus kūdikis. (Nors priduriu, kad būtų neblogai pajust, ką reiškia augint dukrytę – ypač todėl, kad tai paskutinis mano vaikelis. )
Sužinojom, kad tu mergytė!!!!!!! Po dviejų sūnų – pojūtis neįtikėtinas !!!! DUKRYTĖ.....Koks saldus, švelnus, neįprastai skaniai skambantis žodis - mmmm.
Svajoju, kad gimtum šiek tiek ankščiau termino  - nenoriu laukt 40 sav, o gal ir ilgiau. Svajoju, kad būtum nedidelio svorio (išgimdyt lengviau). Svajoju, kad nors vienas  vaikas paveldėtų mano kraujo grupę (netektų atkentėt naujagimių geltos). Svajoju, kad būtum panaši į mažąjį broliuką (neįtikėtinai dailiaveidį berniuką). Svajoju, kad gimtum būtent lapkritį (kad gimtum tą patį mėnesį kaip aš ir vyresnysis broliukas). Bet svajoju tyliai.. nes tai nėra svarbiausi dalykai. Tai tik svajos, ne reikalavimai..
Lapkričio 1. Jau mūsų mėnuo . Nuo nakties kažkokie ištisiniai pilvo skausmai. Trečias gimdymas, o aš nesuprantu – ar tai pradžia? Laukiu skausmo nugaroje (kaip kad abiem pirmais kartais). Jo nėra. Tik pilve. Ar čia sąrėmiai? Įsijungiu sąrėmių skaičiuoklę- ypatingo ritmiškumo nėra, bet nėra ir ilgesnio tarpo nei 20 minučių. Nutariam dėl viso pikto nuvažiuot į gimdymo namus apžiūrai. Labai bijau pražiopsot pirmus centimetrus, nes tvirtai nusprendus šį syk, pirmą kart, gimdyt su epidūriniu nuskausminimu. Noriu, kad šis paskutinis gimdymas paliktų neskausmingus prisiminimus. Apie pusė penkių vakaro nuvažiuojam į Raudonąjį Kryžių: 1,5 cm. Gydytoja sako, kad nieko negali padaryt: jei būtų bent 40 sav nuleistų vandenis, kad paspartinti gimdymą, bet dabar tik 38 su trupučių savaitės. Į gimdyklą su tiek irgi neguldys. O aš ir nenoriu. Sako, jei ką grįšit. Gimdyvių nėra – niekas nenori lapkričio pirmą gimdyt   
Grįžtam  namo. Skausmas intensyvėja. Įjungta sąrėmių skaičiuoklė primena, kad nors nereguliarūs, bet jie  dažnėja. Jau ir skausmas darosi stiprus. Apima nerimas – ar spėsiu iki 6-7 cm atvažiuot...Visgi trečias gimdymas – jie gi būna kosminiai. Nusprendžiam, kad reikia grįžti. Nuvažiuojam apie vidurnaktį. Ta pati gydytoja – tik jau 4 cm.. TIK....Bet ką gi – veikla nors yra. Vadinasi gimdau. Vadinasi jau greit tu būsi su mumis, mažyle. Pasiprašau epidūro. Sutariam, kad sulašins lašelinę ir jei po valandos koks nors postūmis bus – gausiu. Vyrą išleidžiu namo – tokiais tempais- laukia ilga naktis. Nuveda į gimdyklą – ta pati kurioje gimdžiau savo antrąjį  sūnelį. Regis taip neseniai čia buvau – prieš metus ir nepilnus vienuolika mėnesių. Atgyja prisiminimai. Praeina valanda: sulaša lašelinė. Ateina gydytoja –tie patys 4 cm, tik kaklelis išsilyginęs. Vyksmas yra – epidiūrą gausiu. Pajuntu didelį palengvėjimą.. Skauda jau labai intensyviai – skauda jau taip kaip su antru skaudėjo prie kokių 6-7 cm. O kas būtų paskui? O taip lėtai viskas vyksta    Pasirodo anesteziologė. Labai stebisi, kad trečiakartė, o nori epidūro. Klausiu, o kas čia keisto, jei aš noriu nors vieną  vaikutį pagimdyt be didžiulių skausmų. Bandau jai paaiškint, kad mano antrasis buvo be galo skausmingas gimdymas. Ji tik gūžčioja  pečiais, bet imasi savo darbo. Skausmas mažėja: ne dingsta, bet labai apmažėja. Ir toliau jaučiu kiekvieną sąrėmį. Gydytoja pataria pamiegot. Sako ateis už kokių trijų  valandų. Kažkiek numingu, kažkiek nusnaudžiu, klausausi sąrėmių ir kūdikio širdelės matuoklių dunksėjimo. Gaudau mažyčio judesius..
Į šalia esančia gimdyklą už sienos atvažiuoja gimdyt kita lapkritinukė. Susirašom sms – jai atsivėrę jau 8 cm. Girdžiu  kaip ji dejuoja, kaip jai skauda, ji vaitoja, o man jos gaila.. Prisimenu kaip pati kentėjau per antrą gimdymą..
Apie pusė penkių  gydytoja mane apžiūri – tik 7 cm. Sako, kad paskirs skatinamųjų    . Viskas vyksta per lėtai.. Skambinu vyrui, kad greičiau atvažiuotų. Gaunu lašelinę skatinamųjų. Skaudėt pradeda labai. Iškenčiamai, bet labai  -  viską skausmą iškvėpuoju. Nespėjus sulašėt visai lašinei, te praėjus kokioms 10 minučių, pajuntu  didelę įtampą ir norą stumt. Nesuprantu - juk negali būt, kad taip greit  atsidarė visi 3 cm. Kiekvieną norą stumt iškvėpuoju (apie keturis sąrėmius), nes nu netikiu, KAD ČIA JAU  ... Sąrėmių matuoklis rodo, kad sąrėmiai apskritai sumažėjo iki minimumo.... nebesuprantu kas darosi. Atėjusiai akušerei prisipažįstu, kad lyg jau, bet gal ir ne, nes na lyg ir nesąmonė, kad taip greit atsidarė. Atvažiavo  vyras, bet gydytoją jį išvaro, nes atėjo apžiūrėt manęs. Pažiūri ir konstatuoja TAIP, JAU GIMDOM    Lovą greit perdaro į gimdymo kėdę. Gydytoja liepia susikaupti – palaukt sąrėmio, rankom laikytis ir stumt. Pirmą syk turiu jėgų ir sąmonės klausytis ką sako gydytoja. Susikoncentruoju ir pajutus sąrėmį stumiu – užgimė  galvutė  ----  antras sąrėmis,  dar lengvesnis stūmimas ir VISKAS  ---  MANO VAIKUTIS  GIMĖ  ----  Klausiu kas??? DUKRYTĖ  .. Dukrytė.. mažytė, raudona, rėkianti dukrytė..  VERKIU.. pažiūriu į brangųjį – jam taip pat rieda ašaros....o gydytoja stebisi  :  ko čia verkt? Bet verkiu iš laimės, verkiu iš begalinio palaimos pojūčio, kad ją turiu.....drėgną, šiltą, kniurkiančią, sveiką, stiprią savo mažylę.  3290 gr, 50 cm..Tokia mažutė  - todėl taip lengvai ir greit (per 3 minutes) ir išstūmiau..  tokia graži..  tokia panaši į broliuką.  Kol trise džiaugiamės vienas kitu, ateina sesutė ir pasako, kad mažylės irgi pirma kraujo grupė. Tai nuostabu: nebus geltos kankinusios abu brolius..  visos tylios svajos išsipildė.. ko benorėt?
Begalinę laimę ir tikrą pilnatvės jausmą jaučiu iki šiol.
Viską turiu – mano didžiausias išsvajotas turtas TRYS VAIKAI..................... RYTIS, AINIUS IR MAŽOJI SESUTĖ AGILĖ  

ech kaip miela     

   

 

Vat tokios istorijos mane įkvepia, pakylėja - labai smagu, kad pasidalinot savo džiaugsmu ir laukimu su mumis - gražu ir šilta    

Ne paslaptis kad norai- svajonės išsipildo tik reikia to labai norėti ir tikėti (tuo ir aš įsitikinusi esu  ) Taip kad noriu pasveikinti jūs su nuostabia jūsų gyvenimo istorija ir su išsvajotomis "kasytėmis"  Būkite laiminga šeima ir tegul visi norai visada virsta realybe...