
Lankomės su dukrele pas logopedę (tiksliau buvom pas kelias, nuo poliklinikos iki VRC) ir visos vienbalsiai pasisako prieš mokymą vaiko kelių kalbų iki beveik mokyklos. Siūlo net dvikalbėje šeimoje pasirinkti vieną kalbą pradžiai, o tik paskui, vėliau, prijungt kitą, o jau noras mokyti vaiką "tikros" užsienio kalbos kaip anglų ar vokiečių joms skamba tikrai keistai "jei nėra mirtinos būtinybės". Aišku, jų požiūriui nemažą įtaką daro tai, kad jei jau vaikas ateina pas logopedę ar į VRC tai tikriausiai jo kalba nesivysto 100% normaliai.
Kalbėdama apie užsienio kalbos mokymą (kai ja nekalbama šeimoje kasdien) turiu omeny kad kai vaikas filmukus pažiūri ar dainelės padainuoja tai nevisai mokymas. Kalbu apie rimtesnius užsiėmimus, nebūtinai "pamokas" vaikui, bet kažkokį nuoseklų mokymą kurio tikslas kad vaikas nors kažkiek pramoktų kalbos, o ne tik svečiams eileraštuką pasakytų.
Šita tema man yra labai įdomi, man kaip tik atrodo keista, kai tėvai mokėdami kelias kalbas patys nemoko vaiko, o vėliau mokykloje samdo korepetitorius. Kalbant apie mano dukrelę mokau ją rusų (mano gimtoji) ir stengiuosi sudaryti sąlygas mokytis lietuvių kalbos. Beto ji nemažai girdi mane kalbant angliškai, nors kol kas (jai tik trys metukai) dar specialiai anglų nemokinu.
O ką manote Jūs?