Mano sąkandis buvo kažkoks mišrus, nė pati gerai nežinau. Su tuo mano sąkandžiu ilga istorija. Turiu mažą burną, todėl dar vaikystėj išrovė tris dantis ir nešiojau plokštelę. Paskui tą plokštelę mečiau. Rezultatas buvo apykreiviai ir vis vien šiek tiek pasigrūdę dantys, o žandikauliai, taikydamiesi prie naujos dantų padėties, įdubo, palikdami atsikišusį smakrą. Taigi iš šono atrodė lyg ir šioks toks stalčius, nors realiai kalčiausias buvo įdubęs viršutinis žandikaulis. Be to, iš išorės dantys atrodė gana gerai sueinantys, nors krūminių dantų kontaktai iš tiesų buvo blogi, ir visi mano krūminiai dantys labai nusidėvėjo. Nusidėvėję ir toliau besidėvintys dantys ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ryžausi operacijai, o estetika čia tik kaip papildomas bonusas.

Dėl breketų mano irgi netipiškas atvejis. Būčiau juos nešiojusi daug trumpiau, bet dėl nėštumų ir maitinimų viskas nusikėlė tolyn, ir breketus išnešiojau visus 6 metus.

Iš pradžių atrodė, kad reikės abiejų žandikaulių ir galbūt smakro operacijos, bet ant operacinio stalo išaiškėjo, kad pakanka operuoti viršutinį žandikaulį ir, jau dėl estetikos, smakrą. Taigi operacija man daryta paprastesnė negu ta, kuriai buvau nusiteikus.
Apie savijautą galiu pasakyti taip. Baisiausia buvo laukti operacijos, nervinaus siaubingai. Bet ant stalo išsijungiau labai greitai ir neskausmingai

, o atsibudau jau po visko intensyviosios terapijos skyriuj. Buvau pilna jėgų, norėjau nusitraukt krūvą visokių vamzdelių ir žarnelių ir drožt sau į palatą. Palatoj dar operacijos dieną paskambinau savo vyrui pasigirti jis buvo visiškai apstulbęs, kad aš kalbu! Išrašė mane anksti antros dienos po operacijos ryte, nes jaučiausi tikrai gerai: valgiau, gėriau, nenukraujavau, nepykino. Šiek tiek liūdniau pasidarė jau grįžus namo, kai pradėjau tinti, kaip ir priklauso. Trečiaketvirta dienos po operacijos menkas malonumas fizionomija kaip balionas, dar ir sugebėjau namie apsipykti, o kai ginčijies ir dar verki, nuskausminamieji lyg veikt nustoja...
Dėl nuskausminamųjų galiu atskirai pasakyti. Aš iš tų žmonių, kurie jei tik gali, vaistų negeria. Bet šiuo atveju teko nusileisti ir nevaidinti didelės didvyrės. Mano bandymai jau trečią dieną mesti į šoną Nimesilį nepasiteisino, nes skausmas yra ne silpnas ir ilgalaikis, tikrai iškankina ir fiziškai, ir psichologiškai. Tik vaistų išgėrus galiu normaliai (turiu galvoj ne pakaruoklio intonacijom) kalbėti ar skaityti, dar ir šiandien, penktą dieną po operacijos.
Veidas mano nutirpęs kaip reikiant. Užtirpę net apatiniai akių vokai (o aš galvojau, ko man čia taip keistai tos akys markstosi

). Aš dėl to nesijaudinu, nes žinau, kad tai normalu, be to, kol užtirpę, tai ir mažiau skauda.

O be to, kada daugiau rasi žmogus progą patirti tokių nepakartojamų pojūčių, lyg tau per veidą kažkokios bangelės eitų, kažkas kutentų, švelniai liestų, dilgčiotų, tvinkčiotų ir šiltų...
Na kas dar. Į lauką kurį laiką tikrai neisiu, išskyrus vizitus pas gydytoją. Nes veidas kaip žiurkėno su atsargomis žanduose dvejiems metams, ant žandų mėlynės... Surizikavau nueit iki parduotuvės apsirišus iki akių šaliku, tai sukaitau nežmoniškai, o žmonės vis vien žiūri, dar pajutau, kad kraujas iš nosies bėga, pradėjo lašėt į šaliką... Pabaigai dar kasininkė ir kažkoks vyriškis prie kasos užkalbino, o aš kažką paburbuliavau nerišliai, bandydama pasinaudoti savo sutinusia ir negyva viršutine lūpa...
Štai kiek pripasakojau. Klauskit dar, jei ką.

Ir ačiū už sveikinimus ir palinkėjimus!