Įkraunama...
Įkraunama...

Poros santykių evoliucija

Sveikos 4u.gif

Sukūriau naują temą, nes panašios paieška nemetė.
Įdomu, kaip klostėsi bendravimas su jūsų draugais ar vyrais nuo pat susitikimo pradžios iki pat dabar arba iki pat vestuvių. Ar viskas buvo taip paprasta ir aišku, kad pradedat susitikinėti, tampat pora, stengiatės nesipykti ir taikiai gyventi, ar kažkam gal buvo įdomesnių istorijų, kad skyrėsi, taikėsi, pykosi, vėl taikėsi, nežinojo ar tai tiksliai tas žmogus ir galų gale vis tiek dabar kartu? smile.gif

Gyvenu dabar su panašiais klaustukais, todėl smalsu kaip poroms sekėsi nuo pačios draugystės pradžios iki dabar kitoms poroms. Kaip įsitikinot, kad tai tikrai tas žmogus jūsų žmogus, jeigu jau įsitikinot? smile.gif
Atsakyti
Mano istorija nuobodi, be skyrybų... Mes vienas kitą pažinojom prieš susikukuodami - buvom klasiokai, paskui draugai. Kai suėjom krūvon, tiksliai žinojau vieną dalyką: jis GERAS žmogus. O su tokiu viskas paprasčiau... Pykčių, didesnių ar mažesnių nesutarimų aišku buvo, bet niekada negrėsė skyrybos. Po metų susitikinėjimo apsigyvenom kartu, pradžioj pas jo tėvus doh.gif Po gero pusmečio išsikraustėm į atskirą namą. Ir gyvenam dabar jau santuokoj laimingai...
Viskas taip sklandu tik dėl to, kad (dėl neaiškių priežasčių) aš jam labai svarbi, jis labai rūpinasi mano gerove ir apskritai yra geranoriškas. Jei jam kartais išdygtų ragai ar kamuotų nuotaikų kaita ar pan, aš neturėčiau pakankamai kantrybės "užglaistyti neramumus" ir išlaikyti taikius santykius... Žodžiu, man tiesiog pasisekė, ištraukiau laimingą loterijos bilietą biggrin.gif
Atsakyti
Pajuokaudama į temą galėčiau pasakyti, kad mano santykiai su SB apskritai primena ne evoliuciją, o revoliuciją biggrin.gif

Nuo pat pirmos pažinties mums viskas klojosi tikrai keistai. Kai susipažinom, abu turėjom antras puses. O susipažinom, kai aš jo darbe laukiau prie vieno kabineto durų, kad gaučiau tam tikros informacijos apie vieną specializuotą egzaminą, kadangi planavau išvažiuot studijuoti į kitą šalį. O jis ten atėjo ieškoti tos pačios darbuotojos, kurios reikėjo ir man, kad ji kažką pasirašytų ir jie susitartų dėl tinklalapio administravimo. Kadangi ten teko palaukti, abu laukėm už durų, truputį smagiai pašnekėjom, apsikeitėm skype kontaktais, ir išsiskirstėm kas sau.

Tada jis mane įsidėjo į kontaktus, keletą kartų paklausė, kaip sekasi. Daugiau ir nebebendravom. Bėgo laikas, aš išsiskyriau su buvusiu draugu, išvažiavau mokytis į užsienį. Lapkritį netikėtai parašė jis, vėl paklausė, kaip sekas, ir ar pavyko išvykti. Užsimezgė pokalbis. Kalbėjom apie viską: mokslus, studijas, darbus, pomėgius, gyvenimą, porų santykius. Pasakė, kad pastaroji tema jį truputį liūdina, nes nepavyko santykiai su buvusia mergina ir jie prieš mėnesį išsiskyrė. Aš taip pat prisipažinau, kad prieš tai buvę santykiai nesusiklostė dėl mano išvykimo. Na ir prasidėjo tie filosofavimai kiekvieną dieną skaipu, laiškais elektroniniu paštu. Bendravimas buvo labai mielas. Kai pasakiau, kad Kalėdų šventėms ir atostogoms sugrįšiu į Lietuvą, iškart pasiūlė susitikti.

Kai grįžau, susiskambinom ir susitikom. Kaip tik tą pačią dieną draugei mergvakario proga ieškojau tokios dovanėlės smagiu pavadinimu – Vyro valdymo pultas. Tai toks kaip ir televizoriaus pultelis su mygtukais „kelkis“, „valgyk“, „išjunk TV“, „tvarkykis“, „plauk indus“, „nuleisk dangtį“ ir pan. Tiesiai su pirkiniu ir atėjau į pasimatymą. Na ir po to mes kalbėjom daug. Jis iškart pasakė, kad šiaip gyvenime nėra nei labai kalbus, nei labai atviras, bet su manimi bendrauti jam labai miela ir patinka, todėl labai gerai jaučiasi. Pradėjom juokauti ir nutariau išbandyti ant jo tą valdymo pultą. Vėliau nusprendėm, kad ten trūksta tokio mygtuko, kuris labai patiktų daugeliui merginų ir moterų, ir tai būtų „kada mane vesi?“. Pradėjom diskutuoti, ir jis pasakė, kad šiais laikais vyrai labiau nori šeimos, o ne moterys, todėl panašus klausimas turėtų būt ant moters valdymo pulto. Tai va, ir jis taip for fun paklausė, ar tekėčiau už tokio kaip jis. Na sakau kodėl gi ne biggrin.gif Jis sako: tai aš irgi vesčiau tokią merginą kaip tu biggrin.gif thumbup.gif drinks_cheers.gif Taip ir juokavom, jis tuomet sumąstė, tai jei iki 2011 metų viskas bus gerai, tai jau ir tuoktis galėsim biggrin.gif lotuliukas.gif Taigi mūsų tikrai realus bendravimas prasidėjo, galima sakyti, nuo pasipiršimo ir sutikimo juokais lotuliukas.gif (na pažinties jo darbe neskaitau, nes tik kontaktais apsikeitėme). Vėliau jis sakė, kad per pirmą pasimatymą taip nesielgia biggrin.gif O aš – kad ir bučiuotis ne visais atvejais norėčiau, o tekėti sutikau išvis pirmąkart lotuliukas.gif thumbup.gif

Taigi visas Kalėdų atostogas susitikinėjome, buvo labai gera ir jauku drauge leisti laiką. Bet žinojau, kad man teks išvykti mokytis atgal. Sunku buvo išvykti ir sunku buvo išvykus. Vis galvojau, kad smagu su juo ir nesinori paleisti. Toliau bendravome per atstumą virtualiai... Vasarį grįžau į draugės vestuves, vėl daug laiko praleidome kartu. Tik mane pradėjo erzinti atstumas. Kaip sako mano draugė psichologė, dėl to ir pradėjau ieškoti trūkumų jame, kad pasilengvinčiau sau gyvenimą. Ką tik jis pasakydavo, man neįtikdavo, vis burbuliuodavau dėl ko nors. Tai dėmesio per mažai rodo, tai per daug, tai per geras, tai per blogas, tai valgo tai, ko aš nemėgstu (ot kiaulė, ane? biggrin.gif) ir t.t., ir pan. Dabar, praėjus kiek laiko, supratau, kai tai buvo toks nesąmoningas būdas pasilengvinti sau atstumą. Kitą kartą trumpam sugrįžau pavasarį, žadėjau jau pasakyti, kad viskas baigta, nebenoriu taip daugiau, netinka man jis. Bet ir vėl susitikom – negalėjau, velnias, pernelyg gerai kartu buvo. Jokių trūkumų nebemačiau, kol buvom kartu. Nieko nepasakiau. O jis vis klausinėjo nuo pat vasario: kaip tu manai, mes pora ar ne pora? Elgėmės kaip pora, bendravom kaip pora, bet aš vis nenorėjau to pripažinti. Vis sakydavau, kad nenoriu įvykių forsuoti, lai viskas būna taip, kaip bus. Kam tie planai (na, giliai viduje norėjau aš jų, kaip ir kiekviena, tik bijojau...). Taip ir toliau per atstumą palaikėm ryšį, kol...

Liepos viduryje grįžau dviejų mėnesių (taigi palyginti tikrai ilgam laiko tarpui) vasaros atostogų. Penktadienio vakarą susitarėm susitikti Vilniaus centre. Buvo tobulas vakaras. Skaniai pavakarieniavom lauko kavinėj, ėjom į jo namus palei Neries pakrantę, kalbėjomės, žiūrėjom į besileidžiančią saulę, po to išsinešėm į lauką vyno prie jo namų. Daug daug šnekėjom. Paryčiais padarė man masažą ir nuėjome miegoti, tąkart net nieko tarp mūsų neįvyko, bet jaučiausi taip, kad nelabai žinau, kaip žodžiais nusakyti tą jausmą wub.gif Labai gera buvo. Ryte pabudom, gavau į lovą arbatos ir bučkį. O po to klausimą: gal jau nusprendei ką nors dėl mūsų statuso? biggrin.gif Na ir pasakiau: kvailiuk, seniai nusprendžiau, tik tu man nepadėjai apie tai anksčiau tau pasakyti...

Tai nuo laiko jau oficialiai pripažįstu, kad esame pora. Kartu mums labai gera, nors esam pakankamai skirtingi, turim daugybę skirtingų pomėgių, skirtingus charakterius. Visgi vertybės ir požiūriai mūsų panašūs, norim panašių dalykų gyvenime.

Aš jį vertinu už tai, kad iškentėjo mano raganiškąjį periodą biggrin.gif Žinoma, būna visko. Pasipykstam, susitaikom. Mėginau jį įkalbėti atvykti studijuot į mano šalį, bet jam tas variantas netiko – pykomės, vėl buvom priartėję prie skyrybų, bet supratau, kad egoistiška kitą žmogų versti pakeisti savo tikslus ir planus (kurių jis turi) ir viską mesti. Taigi jis mane aplanko mano šalyje, buvo šį rudenį, tuoj atvažiuos vėl. Aš taip pat galėdama stengiuosi grįžti. Gal ir bus kada tos vestuvės iš tiesų. Va tokia ta mūsų netipiška istorija. Ji labai patinka mudviejų draugams, kurie gana gardžiai pasijuokia iš santykių pradžios biggrin.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Rutuliuke: 26 vasario 2011 - 23:36
Skyrėmės, taikėmis, pykomės, vėl taikėmės, nežinojom, ar tai tiksliai tas žmogus, taip praėjo du metai ir galų gale po eilinio susitaikymo ir vėl po eilinio pykčio aš nieko nežinau... tokia ir evoliucija, žmogų pažįsti vis labiau, darosi vis brangesnis, bet kažkuria prasme vis labiau juo nusivili ir nekenti. Kas žino, gal šitas išsiskyrimas bus paskutinis... man jau nebesvarbu, noriu ramybės...

Pavydžiu žmonėm, kurie susitinka, įsimyli, gražiai draugauja be jokių dramų, galvoju, na kaip tai įmanoma blink.gif biggrin.gif koks jausmas, kai santykiai visada toje pačioje plotmėje, aš pati esu kaip banguojanti jūra, tokie ir mano santykiai, kai gera tai jau gera, eini iš proto, aistros ir meilės, o kaip bloga raudi kaip kūdikis ir širdį tiesiog fiziškai gelia. Nepaisant visko tikiuosi šitų santykių evoliucija jau pasibaigė mirtimi mūsų meilės ir dabar būdama protingesnė pradėsiu kurti juos su kažkuo taip pat protingesniu. Ir dramos manęs tikrai nebežavi, nebetikiu, kad šitaip pradėjus galima išaugti iki normalių santykių, nes per pykčius, dramas po truputį dingsta pagarba žmogui, kas mano manymu yra svarbiausias ilgalaikių santykių pagrindas.
Atsakyti
QUOTE(Luella @ 2011 02 27, 01:04)
Pavydžiu žmonėm, kurie susitinka, įsimyli, gražiai draugauja be jokių dramų, galvoju, na kaip tai įmanoma  blink.gif  biggrin.gif


O aš visai nepavydžiu. Nesakau, kad nuolatos pyktis ir skirtis yra gerai, ypač dar jei priežastys smulkmenose... Bet manau, kad pyktis taip pat natūrali emocija, taip kad ir poros ją išgyvena. Tai taip pat kažkiek patikrina santykius, toleranciją vienas kitam. Beje, ir beveik nepažįstu tokių porų, kurios metų metus nebūtų jokių išbandymų patyrę.
Atsakyti
[quote=Rutuliuke,2011 02 27, 01:19]
O aš visai nepavydžiu. Nesakau, kad nuolatos pyktis ir skirtis yra gerai, ypač dar jei priežastys smulkmenose... Bet manau, kad pyktis taip pat natūrali emocija, taip kad ir poros ją išgyvena. Tai taip pat kažkiek patikrina santykius, toleranciją vienas kitam. Beje, ir beveik nepažįstu tokių porų, kurios metų metus nebūtų jokių išbandymų patyrę.
[/quote
Išbandymai ir visokie natūralūs pykčiai ir kaprizėliai yra viena, o tai apie ką aš kalbėjau yra visai kas kita, patikėk. Net neįsivaizduoji biggrin.gif Džiaukis savo gražia draugyste smile.gif aš šiandien tik gailiuosi, kad amnezija nesergu ir dar ilgai turėsiu viską atsiminti doh.gif lotuliukas.gif
Atsakyti
[quote=Luella,2011 02 27, 01:40]
[quote=Rutuliuke,2011 02 27, 01:19]
O aš visai nepavydžiu. Nesakau, kad nuolatos pyktis ir skirtis yra gerai, ypač dar jei priežastys smulkmenose... Bet manau, kad pyktis taip pat natūrali emocija, taip kad ir poros ją išgyvena. Tai taip pat kažkiek patikrina santykius, toleranciją vienas kitam. Beje, ir beveik nepažįstu tokių porų, kurios metų metus nebūtų jokių išbandymų patyrę.
[/quote
Išbandymai ir visokie natūralūs pykčiai ir kaprizėliai yra viena, o tai apie ką aš kalbėjau yra visai kas kita, patikėk. Net neįsivaizduoji biggrin.gif Džiaukis savo gražia draugyste smile.gif aš šiandien tik gailiuosi, kad amnezija nesergu ir dar ilgai turėsiu viską atsiminti doh.gif lotuliukas.gif
[/quote]

Na, tiesą sakant, tikrai nežinau, kas yra labai stiprūs pykčiai ir vienas kito skaudinimas. Tokiu atveju suprantu.
Tiesa, pati savo draugystėj irgi esu prišnekėjus to, ko dabar nebešnekėčiau. Pasielgusi taip, kaip nebesielgčiau. Nors tai tebuvo kaprizai, jie irgi gali skaudinti. Džiugu dėl to, kad jie jau praeitis.
Hmm, o visgi džiaukis, kad amnezija nesergi, nes kai santykiai bus gražūs, tai juos tikrai norėsi prisiminti 4u.gif Šiaip ar taip - viskas yra patirtis. Pamatei, pagyvenai taip ir supratai - nepatinka. Dabar jau žinai, ko nori drinks_cheers.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Rutuliuke: 27 vasario 2011 - 00:47
QUOTE(Rutuliuke @ 2011 02 27, 01:44)
Na, tiesą sakant, tikrai nežinau, kas yra labai stiprūs pykčiai ir vienas kito skaudinimas. Tokiu atveju suprantu.
Hmm, o visgi džiaukis, kad amnezija nesergi, nes kai santykiai bus gražūs, tai juos tikrai norėsi prisiminti  4u.gif Šiaip ar taip - viskas yra patirtis. Pamatei, pagyvenai taip ir supratai - nepatinka. Dabar jau žinai, ko nori  drinks_cheers.gif

Tai vat... na, kad viskas taip būtų paprasta tai nebūtų tiek ir laiko praėję, deja, taip nėra, kad pamatei, supratai, kad nepatinka, valio ir gyveni toliau. Manau tokia ir temos esmė, ar tokie santykiai gali evoliucionuoti į kažką ir mano atsakymas tikrai NE, bet tai nereiškia, kad nėra jausmų, nėra abejonių, nėra noro būti kartu. Ir tai labai skaudu suvokti, kad gera kartu, bet vis tiek gražiai būti neišeina, apsispręsti padėti tašką yra labai sunku, nors žinai, kad taip reikia.
Atsakyti
QUOTE(Rutuliuke @ 2011 02 26, 23:28)
Pajuokaudama į temą galėčiau pasakyti, kad mano santykiai su SB apskritai primena ne evoliuciją, o revoliuciją biggrin.gif

Nuo pat pirmos pažinties mums viskas klojosi tikrai keistai. Kai susipažinom, abu turėjom antras puses. O susipažinom, kai aš jo darbe laukiau prie vieno kabineto durų, kad gaučiau tam tikros informacijos apie vieną specializuotą egzaminą, kadangi planavau išvažiuot studijuoti į kitą šalį. O jis ten atėjo ieškoti tos pačios darbuotojos, kurios reikėjo ir man, kad ji kažką pasirašytų ir jie susitartų dėl tinklalapio administravimo. Kadangi ten teko palaukti, abu laukėm už durų, truputį smagiai pašnekėjom, apsikeitėm skype kontaktais, ir išsiskirstėm kas sau.

Tada jis mane įsidėjo į kontaktus, keletą kartų paklausė, kaip sekasi. Daugiau ir nebebendravom. Bėgo laikas, aš išsiskyriau su buvusiu draugu, išvažiavau mokytis į užsienį. Lapkritį netikėtai parašė jis, vėl paklausė, kaip sekas, ir ar pavyko išvykti. Užsimezgė pokalbis. Kalbėjom apie viską: mokslus, studijas, darbus, pomėgius, gyvenimą, porų santykius. Pasakė, kad pastaroji tema jį truputį liūdina, nes nepavyko santykiai su buvusia mergina ir jie prieš mėnesį išsiskyrė. Aš taip pat prisipažinau, kad prieš tai buvę santykiai nesusiklostė dėl mano išvykimo. Na ir prasidėjo tie filosofavimai kiekvieną dieną skaipu, laiškais elektroniniu paštu. Bendravimas buvo labai mielas. Kai pasakiau, kad Kalėdų šventėms ir atostogoms sugrįšiu į Lietuvą, iškart pasiūlė susitikti.

Kai grįžau, susiskambinom ir susitikom. Kaip tik tą pačią dieną draugei mergvakario proga ieškojau tokios dovanėlės smagiu pavadinimu – Vyro valdymo pultas. Tai toks kaip ir televizoriaus pultelis su mygtukais „kelkis“, „valgyk“, „išjunk TV“, „tvarkykis“, „plauk indus“, „nuleisk dangtį“ ir pan. Tiesiai su pirkiniu ir atėjau į pasimatymą. Na ir po to mes kalbėjom daug. Jis iškart pasakė, kad šiaip gyvenime nėra nei labai kalbus, nei labai atviras, bet su manimi bendrauti jam labai miela ir patinka, todėl labai gerai jaučiasi. Pradėjom juokauti ir nutariau išbandyti ant jo tą valdymo pultą. Vėliau nusprendėm, kad ten trūksta tokio mygtuko, kuris labai patiktų daugeliui merginų ir moterų, ir tai būtų „kada mane vesi?“. Pradėjom diskutuoti, ir jis pasakė, kad šiais laikais vyrai labiau nori šeimos, o ne moterys, todėl panašus klausimas turėtų būt ant moters valdymo pulto. Tai va, ir jis taip for fun paklausė, ar tekėčiau už tokio kaip jis. Na sakau kodėl gi ne biggrin.gif Jis sako: tai aš irgi vesčiau tokią merginą kaip tu biggrin.gif  thumbup.gif  drinks_cheers.gif Taip ir juokavom, jis tuomet sumąstė, tai jei iki 2011 metų viskas bus gerai, tai jau ir tuoktis galėsim biggrin.gif  lotuliukas.gif  Taigi mūsų tikrai realus bendravimas prasidėjo, galima sakyti, nuo pasipiršimo ir sutikimo juokais  lotuliukas.gif  (na pažinties jo darbe neskaitau, nes tik kontaktais apsikeitėme). Vėliau jis sakė, kad per pirmą pasimatymą taip nesielgia biggrin.gif O aš – kad ir bučiuotis ne visais atvejais norėčiau, o tekėti sutikau išvis pirmąkart  lotuliukas.gif  thumbup.gif

Taigi visas Kalėdų atostogas susitikinėjome, buvo labai gera ir jauku drauge leisti laiką. Bet žinojau, kad man teks išvykti mokytis atgal. Sunku buvo išvykti ir sunku buvo išvykus. Vis galvojau, kad smagu su juo ir nesinori paleisti. Toliau bendravome per atstumą virtualiai... Vasarį grįžau į draugės vestuves, vėl daug laiko praleidome kartu. Tik mane pradėjo erzinti atstumas. Kaip sako mano draugė psichologė, dėl to ir pradėjau ieškoti trūkumų jame, kad pasilengvinčiau sau gyvenimą. Ką tik jis pasakydavo, man neįtikdavo, vis burbuliuodavau dėl ko nors. Tai dėmesio per mažai rodo, tai per daug, tai per geras, tai per blogas, tai valgo tai, ko aš nemėgstu (ot kiaulė, ane? biggrin.gif) ir t.t., ir pan. Dabar, praėjus kiek laiko, supratau, kai tai buvo toks nesąmoningas būdas pasilengvinti sau atstumą. Kitą kartą trumpam sugrįžau pavasarį, žadėjau jau pasakyti, kad viskas baigta, nebenoriu taip daugiau, netinka man jis. Bet ir vėl susitikom – negalėjau, velnias, pernelyg gerai kartu buvo. Jokių trūkumų nebemačiau, kol buvom kartu. Nieko nepasakiau. O jis vis klausinėjo nuo pat vasario: kaip tu manai, mes pora ar ne pora? Elgėmės kaip pora, bendravom kaip pora, bet aš vis nenorėjau to pripažinti. Vis sakydavau, kad nenoriu įvykių forsuoti, lai viskas būna taip, kaip bus. Kam tie planai (na, giliai viduje norėjau aš jų, kaip ir kiekviena, tik bijojau...). Taip ir toliau per atstumą palaikėm ryšį, kol...

Liepos viduryje grįžau dviejų mėnesių (taigi palyginti tikrai ilgam laiko tarpui) vasaros atostogų. Penktadienio vakarą susitarėm susitikti Vilniaus centre. Buvo tobulas vakaras. Skaniai pavakarieniavom lauko kavinėj, ėjom į jo namus palei Neries pakrantę, kalbėjomės, žiūrėjom į besileidžiančią saulę, po to išsinešėm į lauką vyno prie jo namų. Daug daug šnekėjom. Paryčiais padarė man masažą ir nuėjome miegoti, tąkart net nieko tarp mūsų neįvyko, bet jaučiausi taip, kad nelabai žinau, kaip žodžiais nusakyti tą jausmą  wub.gif Labai gera buvo. Ryte pabudom, gavau į lovą arbatos ir bučkį. O po to klausimą: gal jau nusprendei ką nors dėl mūsų statuso? biggrin.gif Na ir pasakiau: kvailiuk, seniai nusprendžiau, tik tu man nepadėjai apie tai anksčiau tau pasakyti...

Tai nuo laiko jau oficialiai pripažįstu, kad esame pora. Kartu mums labai gera, nors esam pakankamai skirtingi, turim daugybę skirtingų pomėgių, skirtingus charakterius. Visgi vertybės ir požiūriai mūsų panašūs, norim panašių dalykų gyvenime.

Aš jį vertinu už tai, kad iškentėjo mano raganiškąjį periodą biggrin.gif Žinoma, būna visko. Pasipykstam, susitaikom. Mėginau jį įkalbėti atvykti studijuot į mano šalį, bet jam tas variantas netiko – pykomės, vėl buvom priartėję prie skyrybų, bet supratau, kad egoistiška kitą žmogų versti pakeisti savo tikslus ir planus (kurių jis turi) ir viską mesti. Taigi jis mane aplanko mano šalyje, buvo šį rudenį, tuoj atvažiuos vėl. Aš taip pat galėdama stengiuosi grįžti. Gal ir bus kada tos vestuvės iš tiesų. Va tokia ta mūsų netipiška istorija. Ji labai patinka mudviejų draugams, kurie gana gardžiai pasijuokia iš santykių pradžios  biggrin.gif


Rutuliuke, įdomi istorija ir kelis kartus privertė nusišypsoti. Tau labai pasisekė smile.gif Jaučiu, tik kad vestuvės 2011 nebus dar biggrin.gif
Papildyta:
QUOTE(Luella @ 2011 02 27, 00:52)
Tai vat... na, kad viskas taip būtų paprasta tai nebūtų tiek ir laiko praėję, deja, taip nėra, kad pamatei, supratai, kad nepatinka, valio ir gyveni toliau. Manau tokia ir temos esmė, ar tokie santykiai gali evoliucionuoti į kažką ir mano atsakymas tikrai NE, bet tai nereiškia, kad nėra jausmų, nėra abejonių, nėra noro būti kartu. Ir tai labai skaudu suvokti, kad gera kartu, bet vis tiek gražiai būti neišeina, apsispręsti padėti tašką yra labai sunku, nors žinai, kad taip reikia.


Luella, gal galima išgirsti konkrečią versiją dėl ko tie pykčiai kilo ir kodėl nusprendėt, kad geriausia yra skirtis?
Sakykim, man patinka būti kartu su savo vaikinu, bet lygiai taip pat jaučiu dideles abejones, nes į mūsų santykius investuojanti jaučiuosi daugiau nei jis, nors prisiekinėja meilę, ištikimybę ir visus gražius jausmus.
Papildyta:
QUOTE(palange @ 2011 02 26, 22:57)
Mano istorija nuobodi, be skyrybų... Mes vienas kitą pažinojom prieš susikukuodami - buvom klasiokai, paskui draugai. Kai suėjom krūvon, tiksliai žinojau vieną dalyką: jis GERAS žmogus. O su tokiu viskas paprasčiau... Pykčių, didesnių ar mažesnių nesutarimų aišku buvo, bet niekada negrėsė skyrybos. Po metų susitikinėjimo apsigyvenom kartu, pradžioj pas jo tėvus  doh.gif  Po gero pusmečio išsikraustėm į atskirą namą. Ir gyvenam dabar jau santuokoj laimingai...


Pas jus stabilu ir gerai, aš daug dramų išgyvenusi irgi jums pavydžiu 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(Būk mano varpeliu @ 2011 02 28, 21:37)
Papildyta:
Luella, gal galima išgirsti konkrečią versiją dėl ko tie pykčiai kilo ir kodėl nusprendėt, kad geriausia yra skirtis?
Sakykim, man patinka būti kartu su savo vaikinu, bet lygiai taip pat jaučiu dideles abejones, nes į mūsų santykius investuojanti jaučiuosi daugiau nei jis, nors prisiekinėja meilę, ištikimybę ir visus gražius jausmus.
Papildyta:

Nes nebegalim pakęsti vienas kito, manau dėl to biggrin.gif taigi kaskart ateina riba abiems, kai darosi blogai, dar pridėkim, kad kiek jau prisikaupę visko biggrin.gif paskui pasimiršta viskas ir vėl galim mirt iš meilės ir dar per tuos metus aš jaučiu kaip subrendau labiau negu jis, aš užaugau, o jis liko ten pat, todėl šiandien jis apskritai nebegali suteikti to, ko man reikia. Aš matai nežinau tavo situacijos, svarbiausia žinoma darbai ne žodžiai ir prisiekinėjimai, suprantu abejones, man lygiai taip pat buvo, tik sakau, mano atveju tai jos ir pasitvirtino.
Atsakyti
QUOTE(Luella @ 2011 02 28, 22:10)
Nes nebegalim pakęsti vienas kito, manau dėl to  biggrin.gif taigi kaskart ateina riba abiems, kai darosi blogai, dar pridėkim, kad kiek jau prisikaupę visko biggrin.gif paskui pasimiršta viskas ir vėl galim mirt iš meilės ir dar per tuos metus aš jaučiu kaip subrendau labiau negu jis, aš užaugau, o jis liko ten pat, todėl šiandien jis apskritai nebegali suteikti to, ko man reikia. Aš matai nežinau tavo situacijos, svarbiausia žinoma darbai ne žodžiai ir prisiekinėjimai, suprantu abejones, man lygiai taip pat buvo, tik sakau, mano atveju tai jos ir pasitvirtino.

Na ir apsiveles atsakymas.
Atsakyti
QUOTE(Linja @ 2011 02 28, 22:21)
Na ir apsiveles atsakymas.

O aš ir neketinu čia su smulkmenom savo asmeninio gyvenimo aprašinėti, kad kažkas nuobodžiaujantis paskaityti galėtų biggrin.gif tam yra muilo operos, jas ir žiūrėkit biggrin.gif
Atsakyti