Gal i tema bus toks anekdotas: Tėvas nutarė, kad jo dukra jau suaugusi ir pats laikas jai paaiškinti, iš kur atsiranda vaikai. Kaip pavyzdį jis paėmė vištą su gaidžiu. Po valandėlės aiškinimo klausia dukros, ar ši nors kažką supratusi. Ši šiek tiek sutrikusi atsako:
- Aišku, tėveli, tai beveik tas pats kaip ir pas žmones.
Man tai gerai, kad maniškiai viską mato natūraliai, t.y., kad mamytė storėja, kad jai sunku vaikščioti, o po to jau nebėra pilvuko, bet yra broliukas, sesytė. Tik labai rūpinasi, kad aš per daug neišsižiočiau ir vaikiukas neiškristų per burną. Ir kaip į pilvą mažiukas pateko irgi nelabai rūpinasi, svarbu kol kas, kaip iš ten išlįs. Tai pasakau, kad yra tokia skylutė speciali, "o kur ji" - "netoli nuo ten, kur darome sysio", "o kas paskui ją uždarys?" "pati užsidarys". Na, ir kol kas kažkaip pakanka šitų paaiškinimų.
Bet bijau, oi bijau, kai bus paimtas jautis už ragų. Nors man atrodo, kad šiais laikais per daug tuo rūpinamasi. Atsimenu savo vaikystę, tai tik žinojau, kad vaikų tikrai neatneša jokie gandrai nei kopūstai, o intymiau net pati nenorėjau, kad mama man aiškintų. Paskui pati sužinojau iš kiemo ar klasės draugų.
Bet tikra tiesa, kad vaikas reaguoja ne į tai, ką mes sakome, o į mūsų reakciją. Jie juk priima viską kuo nuoširdžiausiai, tai jeigu aiškinsime net ir pačius intymiausius dalykus šaltu veidu, ir jie tai priims kuo natūraliausiai (turbūt

)
Tik va, jeigu paaiškinčiau, kad tėvelis turi įkišti savo įrankį į mamytės skylutę... kažin, ar brolis su sese nepradėtų to bandyti patys, kaip jums atrodo?