Ką gali padėti tokia info apie mane: mokyklą baigiau nedideliame mieste, studijuoti atvažiavau į Vilnių, baigusi magistrą sėkmingai įsidarbinau-nuėjau į tą įmonę pati, kuri, kaip žinojau, ieško tam tikro specialisto. Esu siuntinėjusi ir CV, esu vaikščiojusi į pokalbius, bet priėmė tada, kai pati daug iniciatyvos rodžiau.
Jūs žiūrėkit ką jūs ne taip darot, kad nerandat. Aišku, įsižeisti iš karto labai lengva.
Mano 50-etė draugė (nėra lengvas amžius įsidarbinimui) per pastaruosius 5 metus pakeitė bent 3 darbus: nei viename nebuvo minimumas alga, ji ėjo, ieškojo, klausinėjo draugų gal žino kur reikia jos profilio (ar nebūtinai) darbuotojo. Įgijo nemažai patirties įvairiose srityse.
Tai yra šaunu. Ploju rankomis. Tačiau iškart rasti darbą pagal specialybę (kaip supratau), deja yra labiau išimtis. Vis dėl to, darbo rinka yra šiek tiek loterija: pripažinkim, prezidentas gali būti tik vienas šalyje, didelių įmonių vadovai - irgi ant rankų pirštų galima suskaičiuoti, likę specialistai turi varžytis dėl vietos po saule - taip yra didelė konkurencija. Taip darbo rinka yra labai ribota: gal dėl to, kad maža šalis, gal strategijos ne tos...Nekalbu apie labai paklausias, "ant bangos" profesijas, arba kur paruošiami gal tik vienetai tos srities gerų specialistų.
Ir dėl labai paklausių profesijų galima apsigauti: įstoji dar paklausi, o kai baigi - tendencijos jau pasikeitę. Čia kaip buvo su tais IT specialistais (kurių priruošta nežinia kiek), dabar teko skaityti straipsnį, kad stiprėja humanitarinio profilio specialistų paklausa... Tai ir žinok.
Dažnas darbo keitimas, deja, nėra laikomas stipriaja asmens CV dalimi.
Kažkaip priklijavot man ta "bedarbio" etiketę ir nesvarbu ką sakau ir kaip sakau, kaip kažkokia pas kai kuriuos psichologinė blokada - tiosiog nepramuša jokia informacija.
Blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu 
Net prieš pavagusi kuiną, kad geriau trauktų vežimą, pakabinama morkų... Žinot, tada atsiranda motyvacija.
