QUOTE(groovy @ 2011 04 21, 10:14)
Jei autorius neturėtų savo stiliaus, ar galėtume sakyti, kad va man patinka šis autorius ar kitas. Na, negali jie visiškai skirtingo tipo knygų rašyt, o gal ir nereikia, kiekvienas turi savo nišą...

Perskaiciau pamastymus ir panorau pasisakyti, jog siuo atveju, t.y. sugretinant
apakima ir
nemirtinguma, reiketu sneketi apie autoriaus sumanytas kurinio idejas, o ne stiliu, nes kiek suprantu is aprasymo, naujai minimoje knygoje
Samarago pasirinko utopiniu minciu kelia:
"kas butu, jei..." Kai, pvz., tas pats
Coelho kryptingai seka:
"as zinau, kad...".
Nors
Samarago skaiciau tik
"Akluma", man ji nepaliko gilesnio ispudzio, todel nurasau tai idejos pateikimo nepriimtinumui (arba, kaip man pasirode, primityvumui, nes jauciausi paziurejusi eilini amerikoniska apokaliptini trileri). Is tos pacios "utopines-vizijines" serijos absoliuciai nesusigyvenau ir su
K.Ishiguro "Neleisk man iseiti", o, sakykim,
M.Haushofer "Siena" man prilygsta sedevrui, tobulai atskleidzianciam zmogu pries pati save po drastisko atskyrimo nuo ji supusio pasaulio... Gal skirtumas, kad
Samarago ir
Ishiguro labiau "manipuliuoja"
vaizdais, o
Haushofer tiesiog aprase visus pojucius, isgyvenimus ir mintis taip itaigiai, jog vienintelis likes klausimas, kur is tiesu baigiasi realybes ribos...
***
Sugriztant prie rasymo stiliu, man patinka kai rasytojas panaudoja ivairias idejas, bet islaiko savo stiliu, nes galiu numanyti ko tiketis isigyjant naujus jo kurinius, o, va, kas nuvilia, tai stiliu kaita, nes gaila laiko "testuojant" visas patinkancio autoriaus knygas... Kaip pavyzdi galeciau pamineti
H.Wassmo, su kuria pradejau pazinti nuo
"Dinos" trilogijos, ko pasekoje isigijau visus jos romanus, bet tik
"Septintasis sustikimas" atitiko lukescius... "Nurasau" ir
"Stikline pieno", ir
"Begima nuo Franko" ir ta pacia
"Toros" trilogija, nors dar tik pradejau antra dali... Prie
"Toros" aprasymo gal dar sugrisiu, taciau jau dabar galiu pasakyti, kad jei autore butu likus istikima savo stiliui, mineciau visai kitus ispudzius...