QUOTE(Guči* @ 2011 03 14, 21:34)
Sveikos
Norėjau moteriško patarimo, nes jau pasimečiau savo gyvenime Su draugu draugaujam 5 su puse metų.. Gyvenam kartu ketvirti metai Man jau žinoma norėtųsi įforminti savo sąntykius. Klaida padaryta čia mano, kad prieš apsigyvenimą kartu nebuvo apie tai rimtai pašnekėta, bet tada dar ir pati apie tai negalvojau, tiesiog norėjau būt kartu, o vedyboms dar tikrai buvau nepasiruošusis. O dabar jau norėtųsi
Mano pastangomis išėjom gyventi atskirai nuo tėvų (jis norėjo, bet veiksmų ėmiausi aš), mano namiokų mėtymu sulaukiau sažadėtuvių žiedelio, o kai po to ėmiau kalbėt apie vestuves jis sakė, kad bus matyt.. Na aš žinau ko jis laukia, bet argi aš turiu aukoti savo gražiausią gyvenimo šventę dėl kažko Jis nelabai supranta, kad vestuvėms suplanuoti reikia laiko... Jo nuomone viską susiplanuosim greitai.. Aš jau pavargau nuo minčių apie tai ir nuo jo nekalbėjimo apie tai... Dabar jau būtų pats metas imti viską planuoti, bet kad mes net nekalbam apie tai Aš pati nenoriu visada savo namiokų mėtyt.. Norėtųsi, kad ir jis šiokį tokį norą parodytų... Na žodžiu jaučiu lb neaiškiai viską išdėsčiau, bet gal suprasit mane.. Šiaip mes sutariam puikiai, abu viens kitą mylim, nieko netrūksta, tik vat ta vienintelė nesusikalbėjimo bėda. Dabar esu pasimetusi ar bandyt dar kartą šnekėtis su juo, ar tiesiog tylėt ir laukt... Bet nuo laukimo jau esu žiauriai pavargusi... Ėmiau priekabiaut prie j, dažniau pykt.... Aišku jis nesupranta dėl ko
Norėjau moteriško patarimo, nes jau pasimečiau savo gyvenime Su draugu draugaujam 5 su puse metų.. Gyvenam kartu ketvirti metai Man jau žinoma norėtųsi įforminti savo sąntykius. Klaida padaryta čia mano, kad prieš apsigyvenimą kartu nebuvo apie tai rimtai pašnekėta, bet tada dar ir pati apie tai negalvojau, tiesiog norėjau būt kartu, o vedyboms dar tikrai buvau nepasiruošusis. O dabar jau norėtųsi
Mano pastangomis išėjom gyventi atskirai nuo tėvų (jis norėjo, bet veiksmų ėmiausi aš), mano namiokų mėtymu sulaukiau sažadėtuvių žiedelio, o kai po to ėmiau kalbėt apie vestuves jis sakė, kad bus matyt.. Na aš žinau ko jis laukia, bet argi aš turiu aukoti savo gražiausią gyvenimo šventę dėl kažko Jis nelabai supranta, kad vestuvėms suplanuoti reikia laiko... Jo nuomone viską susiplanuosim greitai.. Aš jau pavargau nuo minčių apie tai ir nuo jo nekalbėjimo apie tai... Dabar jau būtų pats metas imti viską planuoti, bet kad mes net nekalbam apie tai Aš pati nenoriu visada savo namiokų mėtyt.. Norėtųsi, kad ir jis šiokį tokį norą parodytų... Na žodžiu jaučiu lb neaiškiai viską išdėsčiau, bet gal suprasit mane.. Šiaip mes sutariam puikiai, abu viens kitą mylim, nieko netrūksta, tik vat ta vienintelė nesusikalbėjimo bėda. Dabar esu pasimetusi ar bandyt dar kartą šnekėtis su juo, ar tiesiog tylėt ir laukt... Bet nuo laukimo jau esu žiauriai pavargusi... Ėmiau priekabiaut prie j, dažniau pykt.... Aišku jis nesupranta dėl ko
O vyriškas patarimas tiks?
Štai jums veiksmų planas:
-spjaunat vieną kartą ir visiems laikams į stereotipą, kad vyras privalo kažką daryti pirmas.
-einat pas savo mylimąjį ir klausiat be užuolankų, ar norėtų jis eventualiai susieti su jumis savo gyvenimą santuokos būdu.
-džiaugiatės, arba liudite dėj jo atsakymo.
Arba galite toliau laidyti jam 'namiokus', o paskui verkti kamputyje dėl to, kad jis jų nesupranta. Labai tikėtina, kad jūsų 'namiokai' yra labai rafinuoti ir atsargūs, todėl jūsų mylimasis jų nesupranta.