Sveikos
Norėjau moteriško patarimo, nes jau pasimečiau savo gyvenime

Su draugu draugaujam 5 su puse metų.. Gyvenam kartu ketvirti metai

Man jau žinoma norėtųsi įforminti savo sąntykius. Klaida padaryta čia mano, kad prieš apsigyvenimą kartu nebuvo apie tai rimtai pašnekėta, bet tada dar ir pati apie tai negalvojau, tiesiog norėjau būt kartu, o vedyboms dar tikrai buvau nepasiruošusis. O dabar jau norėtųsi
Mano pastangomis išėjom gyventi atskirai nuo tėvų (jis norėjo, bet veiksmų ėmiausi aš), mano namiokų mėtymu sulaukiau sažadėtuvių žiedelio, o kai po to ėmiau kalbėt apie vestuves jis sakė, kad bus matyt.. Na aš žinau ko jis laukia, bet argi aš turiu aukoti savo gražiausią gyvenimo šventę dėl kažko

Jis nelabai supranta, kad vestuvėms suplanuoti reikia laiko... Jo nuomone viską susiplanuosim greitai.. Aš jau pavargau nuo minčių apie tai ir nuo jo nekalbėjimo apie tai... Dabar jau būtų pats metas imti viską planuoti, bet kad mes net nekalbam apie tai

Aš pati nenoriu visada savo namiokų mėtyt.. Norėtųsi, kad ir jis šiokį tokį norą parodytų... Na žodžiu jaučiu lb neaiškiai viską išdėsčiau, bet gal suprasit mane.. Šiaip mes sutariam puikiai, abu viens kitą mylim, nieko netrūksta, tik vat ta vienintelė nesusikalbėjimo bėda. Dabar esu pasimetusi ar bandyt dar kartą šnekėtis su juo, ar tiesiog tylėt ir laukt... Bet nuo laukimo jau esu žiauriai pavargusi... Ėmiau priekabiaut prie j, dažniau pykt.... Aišku jis nesupranta dėl ko