kaip matau, labai jau plepat, tai nepykit pertrauksiu jūsų plepalus savo monologu
namie, kaip namie. atrodo, galėčiau kokią savaitę nosies laukan nekišti. miegočiau bent iki 9, skaityčiau knygas, kurių prisikaupė, internete mirkčiau ir ....
o darbe.... va čia tai veiksmas vyksta. taigi, pagaliau pajudinau tas sutartis. nėra taip sunku, bet nėra ir super lengva. bet, tikiu, kad kai baigsiu bus super.
darbinė aplinka.... ech, neatsidžiaugiu savo bosu. nu jis irgi su charakteriu, pasakė vieną kart, na antrą kartą pakartos, bet taip, kad trečio karto nereiks.
dažniausiai padėkoja, kai atnešu jam kavos ar arbatos. mačiau kalbėjot, apie puodelių nunešimą ir plovimą. tai sakyčiau, labai jau lepios esat.
nes pas mane, tai aš atnešu puodelį (netuščią) ir išnešu (tuščią). dažniausiai palieku virtuvėlėje, atėjusi valytoja išplauna, nebent atsitinka taip, kad pritrūkstu švarių tada plaunu pati.
kas nervina, tai kad ponios valgo virtuvėje (pavalgo ir sėdi kavą geria, pliurpia, kone visą pertrauką, nesvarbu, kad yra kas nori valgyti. o vietų skaičius tai ribotas), tai palieka tokį jovalą, kad baisu.... o dar sako, kad vyrai nevalos. žinokit, aš pradedu galvot atvirkščiai.
mano exė bosė siaučia. nu avinas. raguota. bet bože, bože.... kai pagalvoju, kai anai aš buvau pavaldi, gi kiek kentėjau. dabar rėkia ant vienos buhalterės, kuri kaip ir jos sekretorė yra ( ta moteriškė ne tik buhalteriją tvarko, bet ir įsakymus rašo, tabelius pildo ir t.t.), bet taip staugia kad visas aukštas skamba. baisiausia, kad jai pasirodo, kad ta buhalterė pridarė klaidų, rėkia, niršta... paskui pasirodo, kad pati buvo neteisi... ale, kad pripažintų savo apsirikimą, tai nea.
na, žinokit, žiūriu į ją ir man bloga. kiek ji man nervų suėdus, kaip su manim elgės, kaip su grindų skuduru kokiu, o dabar kone draugė. ateina ir kaip lapė klausia, kur bosas, o kur išvykęs. tik, kad aš ožka, nepamirštu skriaudų ir jos nusivylimui visiškai nesiskundžiu savo boseliu.
ir žinot, bjauru. moterytė (buhalterė) tokia nepataisoma optimistė, visad šypsena... o dabar gi kalba, balsas virpa, paakiai pajuodę. žiūriu į ją ir matau save prieš n laiko....
bet galvoju, juk ne veltui sakoma, lazda turi du galus, ar ne? atsirūgs tai rėksnei, na negi ji gali ėst kitiems sveikatą, o pati kaip rožė žydėt?
na ką, ačiū už dėmesį, tai einu ką nors nuveikti.