Paskutiniai matyti spektakliai buvo
Cezario Graužinio "Viskas arba nieko" ir
Oskaro Koršunovo "Shopping & Fucking". Abu savotiškai patiko, įkvėpė, suteikė minčių, nors ir visai skirtingi kūriniai.
Pirmąkart lankiausi Menų spaustuvėje ir žiūrėjau Graužinio statytą spektaklį - likau nustebinta

. Puikūs įdomūs aktoriai. Gražiai užpildyta mažytė scena tik 4 -iais herojais ir 4-iomis taburetėmis. Laikas labai greit prabėgo. Buvo įvairiausių emocijų : tiek juoko, tiek baimės, tiek džiugesio ir liūdesio. Spektaklio siužetas - tarsi sapnas : neaišku kuo viskas prasidėjo, neaišku, kuo ir baigėsi. Mistiška kelionė į save, savus patyrimus, augimą ir tobulėjimą kaip asmenybei. Neabejoju, kad kiekvienas herojus galėjo ir save atpažinti : burbantį, besiskundžiantį gyvenimu ar užsidariusį tam tikromis gyvenimo akimirkomis. Na, nuotaikingas, netuščias ir tokio, sakyčiau, tikrojo teatro pavyzdys. Rekomenduoju - iš salės išėjau pakylėta nuotaika ir pilna minčių (gerų) galva.
"Shopping & Fucking" rodo jau beveik dešimtmetį ir populiarumas neblėsta - pilna Teatro arena buvo jaunų, įdomių žmonių

. Spektaklis apie šių dienų realijas, kurios vyksta čia ir dabar šalia mūsų : narkotikai, purvini pinigai, vartotojiškumas ir jauno, pasiklydusio žmogaus bandymas iškilti į šviesą. Viskas pateikiama šokiruojančiu stiliumi ir gan sukrečiančiai - priemonės pasiekti žiūrovo mintis. Daug ir labai juokingų epizodų buvo - arena tiesiog ošė

. Buvo ir nejaukių, pasimetimo akimirkų - tam, kad pasijustume veiksmo dalimi, kad esame to viso gyvenimo, kartais ir nešvaraus, negražaus dalimi, neturime užsimerti, šalintis, o kaip tik matyti viską aiškiai ir blaiviai - nes toks yra tas gyvenimas ir kuo daugiau spalvų priimame, tuo objektyviau ir tolerantiškiau, išmintingiau galime viską vertinti ir daryti tinkamus sprendimus savame gyvenime.