Nuo pat vaikystes man budavo skiepijamas nepilnavertiskumo kompleksas. Jei ko noredavau imtis, tai mama jau is anksto mane nuteikdavau, kad man nepasiseks, nepavyks ar as tiesiog tam neturiu gabumu. Bet as vis tiek darydavau savaip ir man puikiai sekdavosi. Deja, pagyrimu uz tai is mamos nesulaukdavau. O pasitikejimas savimi, anot mano mamos, apskritai yra neigiamas zmogaus bruozas. Nesakau, kad mama manes nemyli. Tikrai myli, bet as manau, kad jos pasirinkta auklejimo metodika yra netinkama ir tikrai galejo pridariti bedos mano asmenybes vystymuisi (mano seseriai pridare). O tevui isvis buvo dzin tiek mano pasiekimai, tiek nuopoliai.
Nuo tokio auklejimo, as anot psichologijos teorijos, tureciau buti susiguzusi pilka pelyte, kamuojama milijono kompleksu. Taciau yra visiskai atvirksciai. Ypac man i veida reziamas teiginys, kad as nesugebesiu, nepadarysiu ir panasiai, issaukia manyje toki pasipriesinima, kad man kaip tik norisi irodyti, kad yra atvirksciai. Patikeciau nebent tuo, kad as nesugebeciau universitete studijuoti matematikos. Kas tiesa, tas tiesa, tiksliesiems mokslams esu buka ir ta puse net nosies nekisu.
Prisimenu savo pirmaja zurnalistinio darbo praktika vienoje regionineje televizijoje. Karta mes su direktore susiedeme iki tokio laipsnio, kad as buvau priversta iseiti. Bet ji mane islydejo pasakydama, kad zurnalistiniam darbui as neturiu absoliuciai jokiu duomenu, todel sioje srityje darbo niekada nerasiu. Po tokiu zodziu kita mano vietoj butu tuo patikejusi ir nuejusi dirbti i kokia parduotuve kasininke. O man atvirksciai isijunge toooks variklis irodyti, kad ta direktore neteisi, kad net zodziais apsakyti sunku. Si mano uzsispyrima bande atvesinti pussesere, siulydama nebeskraidyti padebesiai, nusilesiti ant zemes ir dirbti kita darba (nes ir ji greiciausiai pamane, kad direktore ne siaip sau tokia "diagnoze" nustate).
Bet as zurnalistikoje siandiena esu visai nemazai pasiekusi, man rankas spaudzia prezidentai, ministrai, seimo nariai (tarp kuriu siandien yra ir mano buvusi direktore). O va buvusi direktore jau visam seimui spejo pasigirti, kad as esu "jos vaikas" ir butent pas ja pradejau zurnalistine karjera. Bet kad ji mane is darbo ismete, kaip visiskai neperspektyvia, niekam kazkodel nesigiria. Kazkaip sioje situacijoje jauciuosi visiska nugaletoja
Na, ir dar vienas dalykas. Mano vyras niekada pries mane nera pakeles rankos ir niekada nepakels. Bet jis uztat atsiegriebia naudodamas psichologini smurta. Bando mane itikinti, jog del visu jo nelaimiu, nesekmiu ir apskritai del visko kalta esu as. Net jei kas nors namie sugenda, irgi esu kalta as. Tokiais atvejais musu namuose siaucia uraganas, nes as niekada neprisiimu kaltes ir ne maza dalele nesijauciu kalta del jo nesekmiu.
esme ta, jog nors pries mane psichologiskai smurtaujama beveik kasdien, man niekaip nelimpa psichologinio smurto aukos statusas. Nes as ginuosi, todel dar reiktu pagalvot, kas tokiais atvejais labiau kencia. Bet kai pasiskaitau kitu tokio pobudzio smurta kencianciu moteru mintis, pamatau, kad jos jauciasi visai kitaip, jos is tiesu is dalies kaltina save.
Tai kas cia su manimi darosi? Kodel visa gyvenima man skiepijamas nepilnavertiskumo kompleksas, nepasitikejimo savimi ir kaltes jausmas man nelimpa?
