QUOTE(krishtola @ 2011 05 25, 21:33)
Aš negaliu ir nenoriu tylėti.
Laba diena,
Klausau jūsų ir negaliu patikėti savo ausimis. Kaip jūs galit kunigai taip kalbėti ir kištis ten kur jums nereikia kištis. Pasikvieskit moteris ir jų vyrus, kurie negali turėti vaikų. Išklausykit juos. Ne seimūnus, o tokias šeimas. Kas turi ir dar tikisi turėti medicinos pagalbą. Ir nejaugi jums nesudrebės širdis.... Jūs nežinot kaip dreba iš skausmo jų širdys žiūrint į laimingas šeimas. Taip norisi pamatyti savo vaiko akeles, šypseną, pajausti jo kvapą. Ar jų noras, svajonė tokia baisi? Ar mes tokie ligoniai, atskirtieji, mes blogesni už kitus... Nes mes ir jaučiamės blogesniais, niekam tikusiais. Mes su vyru vedę 9 metus. 5 metus stengiamės turėti leliuką. Nejaugi "jūsų Dievas" toks piktas, kad negali leisti to. O gal Jūs užkirsite tam kelią? Nejau medicina tokia baisi?! Ji juk padeda sergantiems įvairiom ligom. O kodėl negali padėti tokiems kaip mes. Kas gali būti gražiau už mamą, tėtį, šeimą. Dar kaip apsivedėm mus kvietė kunigas ateiti krikštynoms kitą kartą ir mes tuo šventai tikėjom. Ateiti ir pakrikštyti atžalą. Deja, taip po persileidimų neįvyko. Bet matau jums to nereikia. Ir nesimėtykim įsivaikinimu. Nepavyks procedūra viena dvi (čia net ir pinigų klausimas), gal aš ar kiti įsivaikinsim, bet negali bažnyčia atimti mums, mūsų šeimai ir kitoms šeimos kitokios galimybės. Dievas nėra toks piktas, Jūs pikti. Nes kas kart bažnyčioje aš meldžiausi, kad Dievas man suteiktų malonę pastoti ir pagimdyti. O Jūs tarsi užbrėžiat ribą. Skaudžią ribą. Bent kartą paklausykikt tokių kaip aš. Mano laiškas nieko nepakeis. Bet aš, bet pasakysiu atvirai ką aš galvoju. Aš klausydama jūsų pasižadėjau, jei priims įstatymą pagal jūsų pataisą aš atsisakau bažnyčios ir tikėjimo. Aš negaliu eiti į bažnyčią, kuri neleidžia man būti mama. Bažnyčia turi ginti ir mylėti žmogų toks koks jis yra ir būti šalia medicinos. Visiems kartu padėti būti laimingiems. Nejau, tai taip sunku....
Visiskai sutinku su tavim, jei jau taip butu nuspresta, kad nevaisingumas yra ne liga, ir kad IVF yra nedoras zingsnis seimoms - labai gaila, bet as esu tokios pacios nuomones, kad tada baznycioje man nera ka veikti. Visada tikejau ir tikiu, didesnemis jegomis, ta ramybe galiu rasti ir prie medzio atsisedus. Ir baznycia sutvirtino musu santuoka.
Dar toks vienas pastebejimas, is savo patirties skaudzios sakau, cia parodo musu gydytoju morale, dorove: ne is vieno specialisto girdejau, bet jie man sako, jei tavo vyras negali padaryt vaiku, tai eik pas kaimyna, susirask meiluzi, isvaziuok viena atostogauti. Kur ritasi musu visuomene? negi nebeliko nieko svento? kodel tokius patarimus dalina gydytojai? Ar tai parodo ju morale?