Galvoju, kad teks priremti kažkaip prie sienos, nes man geriau skaudi tiesa, kad nebemyliu tavęs, turiu kitą ir man tavęs nereikia nei kažkoks mano mulkinimas kad: myliu ir mylėsiu, bet tu toli it t.t. žinau, kad pastarasiąs kokias tris savaites tikrai jį spauzdavau, nuolat buvau blogos nuotaikos ir pakabinėdavau, sakė, kad jam ilgai kaupės, bet manė praeis, bet tada nesuprantu, kodėl porą dienų iki skirybų kartu žiedus žiūrėt, aiškint, kad skaičiuoju dienas kol atvaziuosi, net be paklausimo rašyt, kad myliu beprotiškai, esi man viskas... o paskui po skirybų praėjus vėl aiškint, kad myliu? koks jis vyras, jei net negali pasakyt telefonu, kad nemyliu ir aplamai palikęs mane dar sudaro man tokį vaizdą, kad dėl visko aš kalta, kad aš pastumėjau pas kitą...čia matyt tik savęs teisinimas, o aš ir negaliu nustot jaustis kalta, sapnuoju kasnaktį

Kartais supykstu ant jo, o tada vėl prisimenu kaip elgėsi su manim , nei vienas taip nedarydavo

jaučiaus tokia mylima, o dabar skauda kad sako tu pastumėjai pas kitą

nors manau, je

i myli žmogų, tai pabambėjimai nes

unaikina meilės per mėnesį laiko

O dar prieš porą dienų gavau jo laišką į el pašta. Kad atsiprašau,kad įkaudinau. Norėjau pasveiknt su gimtadieniu, bet nežinojau ar tai būtų teisinga, bet tą dieną pasveikinau mintyse...ir va kaip šį laišką suprat? sąžinės graužatis? nes manau tarp eilučių buvo galima įskaityt: atsiprašau, kad tu myli mane, o aš ne...Kiaulė...nors nereikėjo iki paskutinės dienos rašyt, kad myliu. Visvien grąžinsiu aš jam tą žiedą, gal prireiks dar....