sudužusios svajonės

Na aš pilnai suprantu jei nieko nežadi ir pan, tai tada ir nervina tie klausimai ir rašymas, bet va, kai žmogus tau pasiperša... Na suprantu, nerašyčiau, neklausinėčiau, jei nebūtų buve tada to pokalbio, bet nesuprantu jo, jei jau jis buvo nusprendęs, kad tikrai viskas, tai kam aiškint telefonu, kad myliu ir mylesiu, ir visas kitas nesamones. Na negali į akis pasakyti, tai kas telefonu neleido pasakyt, kad nenoriu? dar juk pats sako parašyk ir t.t, o paskui dingau. Net galų gale, jei jau taip nusprendęs, tai tada neatrašyk išvis, net į laiškus ar sms nesusijusius su jausmais gal aš šioj situacijoj kvailai elgiuos, bet kažkaip nesijaučiu per daug žemindamasi jei tiesiog noriu išsiaiškint kas ir kaip , kai santykiai kvepėjo vestuvėm, o ne buvo tiesiog keli pasimatymai ir tiek ir kai iki paskutinės dienos sakė myliu ir t.t. aš juk neketinu šliaužiot keliais ir prašyt, kad nepalik, bet norisi tik žinot

As suprantu kad norisi zinoti KODEL jis taip padare....

Šiandien jo mamos gimtadienis-parašiau pasveikinau, ji padėkojo. Tada paraįė jis, kad labai gražu jog pasveikinai,ačiū. Na neištvėriau ir paklausiau jo, gal nori pasišnekėt-tyla. Kažkaip reikia įsisamonint, kad jam tas pokalbis nieko nereikškė bet džiaugiuos, kad yra toks forumas, supranti tada, kad daug kas tą patyrė
Papildyta:
na va atrašė-nžn ar noriu su tavim pašnekėt, beto nėra galimybės kol kompo nesusitvarkysiu. parašiau, kad tūrėjau omeny sms, ir paklausiau kodėl nežino, ar yra nedrasu ar kitos priežastys? Jaučiu tuoj imsiu savęs nekest už tuos bandymus

SUPRASK, VYRAMS NESVARBU, KADA KĄ JIE PASAKĖ/PARAŠĖ. IŠSIAIŠKINTI TIK TAU SVARBU, O JIS VISAI NENORI, KAD TU IŠSIAIŠKINTUM. NUSTOK JUOS ATAKUOTI.

Pvz., aš taip ir neišsiaiškinau. SMS'ais neatakavau, kelis trumpus laiškus parašiau. Į kuriuos normalių atsakymų negavau. Dabar labai džiaugiuosi, kad neatakavau.

O priežastys tavo ir mano atveju tikriausiai tokios pat - nebemyli, nebereikalinga, atsibodai, gal yra kita, norisi kažko naujo.

Taip, gal tu ir teisi tik kokia meilė gali praeiti per mėnesį laiko

Tikiuosi, kad neįžeidžiau tavęs. Bet šiuo atveju, galiu suprasti, kaip jautiesi. Pas mane irgi kažkas panašaus buvo - vieną savaitę dar bendri atostogų planai, o kitą jau - totali tyla.


Tikriausiai buvo taip - jo jausmai baigėsi žymiai anksčiau nei paskutinį mėnesį, tu to nežinojai. Jam jau viskas aišku, o tau dar reikia laiko suprasti.

Savanaudiškai nuskambės, bet prašau, neberašyk jam, neatsakinėk, net jei jis pirmas rašys.

Būtų labai gerai, jei galėtumei su kuo nors gyvai pasikalbėti ir išsikalbėti. Padeda.

Galiu dar iš savo patirties pasakyti, kas skausmas praeis. Dar prisimenu tą žmogų, bet panašu, kad jausmai jau išgaravo. Keista, ir naujų simpatijų atsirado. Nieko rimto, bet malonu vis tiek.

Vis skaitau skaitau... bet parasysiu komentara.

Isjunk telefona, iseik pasivaikscioti, pabegioti, pradek lankyti sporto kluba, iseik i miesta, kavines, isvaziuok prie juros, i soda, nuravek visas lysves, daryk bet ka, kad nesedetum namie. Pradek gyventi del saves.

Nerasyk jam, greiciausiai jam nemalonu atsakineti i tavo klausimus, tai ir neatraso nieko. Ir jei jis tau parasys, nieko jam nerasyk, visiskai nieko, nesvarbu, kas ten butu. LAUKTI ATSAKYMO DAUG SUNKIAU, NEI NEATSAKYTI. Kuri laika patylejusi, gal issiaiskinsi ka nors, nes jis pats ims tave atakuoti. O jei ne, tau jis nereikalingas tikrai. Pagalvok, kas butu, jei jau turetumet du vaikus, paskola namui 300 tukstanciu, o jis... ima ir pasiplauna - "man atsibodo". Reikia gal dziaugtis, kad jis pasiplove dabar, o ne tada kai lieki viena su paskolom iklimpus iki kaklo.
Geriau suzinoti apie zmogu anksciau.
Geriau menesi bliauti, nei visa gyvenima.
Galetum jam atleist neistikimybe ir niekada nepriminti?
Galetum pamirsti visa ta laika, kuri jis tave skaudino?

Kas is to kvepejimo vestuvem... Mes issiskyrem likus maziau nei penkiems menesiams iki vestuviu, dabar del to labai labai dziaugiuosi. Atrodo visa ta laika uzsimerkus gyvenau. Nors tada buvo labai sunku. O ziedeli, pasiulyk grazinti po kokio menesio. Jei jis tave nors kiek mylejo tai liks tau. O tu pasilik juodai dienai, arba pardavus isvaziuok paatostogauti.

Turbūt, kad nemalonu, nežino ką parašyt arba išvis nežino ko nori... Mes susitarėm penktadienį pasikalbėt ir galų gale viską išsiaškint, nes aš net nežinau gerai skirybų priežasties, bet va susitarėm , o jis vėl tyli... Tai pasiūlysiu grąžinti žiedelį, bet net nežinau ar norėčiau, kad jis man jį paliktų, man jo nereikia. Šiaip va daug galvoju, lyg ir norėčiau, kad susitaikytumėm, bet iš kitos pusės nežinau kaip reikėtų būti su žmogum, kuriuo nebegalėčiau turbūt pasitikėti, nes nežinosiu kas kada šaus į galvą ir jau ištekėjus išgirsiu vieną dieną-išeik... O atrodė tas žmogus toks geras, nors prie širdies dėk. Taip pat nežinau dėl susitaikymo, nes man jis jau kažkokią paranoją įvarė, parašai sms ir jei neatrašo iškart mąstau: o gal ne taip parašiau, gal kitaip reikėjo ir pan... Nesugebėčiau turbūt gyvent nuolatinėj baimėj, kad kas nepatiks jam ir mes mane...Beto ir dėl skausmo, kurį jis man sukėlė, jam visai nerūpėjo ką aš išgyvenu... Va jei pavyks pasikalbėti gal bent kažką sužinosiu Bet čia jeigu pavyks, nes aš jau iš jo nenustebčiau gauti paskutinę dieną, kad nebenoriu... O jei nepaslaptis kodėl jūs iki vestuvių tiek ne daug laiko likus išsiskyrėt? Tavo ar jo iniciatyva?

Cukraus vata, situacija paprasta, mano ex, mane pamete pries vedybas planuotas, kiek ten menesiu buvo? 4 men? Ir nieko nesiaiskino. Nu ir kam to reikia? Nesiaiskink ir tu, nes a. tau tos priezastys nepatiks, b. tu save tik skaudinsi, c.Jis tyledamas bando isnesti saus kaili. O tie visi laiskuciai jausminiai, tai tik manipuliavimas, ai as gal su kita jau, bet va tave dar pakirkinsiu, pagrajinsiu ant jausmu, juk kai fainai kai as kazka uzmetu, o ji su pilnomis emocijomis gryzta... Nesivargink, uzsiimk savimi ir jy ignoruok. Jei jis nores, pats tau viska pasakys eigoje, bet as to nesitikeciau... As realiai nelabai supratau ko mes su ex issikyrem., bet faktas kaip blynas, kad poto labai greit kita boba atsirado ir iskart susizadejo Taigi..

Mano ex išvažiavo pas draugą į sodyba padirbėti (seną namą statė naujai), na draugas mokėjo, o vestuvėms ir povestuvinei kelionei pinigų reikėjo, tad pasirodė neblogai. Kadangi sodyba ne mieste, kasdien namo negrįždavo, turėjo grįžt savaitgaliui. O tipo daug darbo - negrįš. Skambindavomės mažai, o į savaitės pabaigą jis išvis tylėjo, į mano sms neatsakinėjo. Po kankinančios savaitės su jo vienu kitu sms, kad dirba, pasiguodžiau draugei. O ta sako, gi žinai kur sodyba, imk ir nuvažiuok nepranešus. Tai aš taip ir padariau niekam nieko nesakius. Radau jį toj sodyboj su draugu ir alaus buteliais, šašlykais, kepta duona, jis iškėlė scena, kad nepasitikiu. Na aš irgi netylėjau, sakau "liksiu pas jus", o tas - ne ne, tu mums trukdysi dirbt, čia patogumų nėra ir pan. Ir girdžiu privažiuoja mašina, su dviem panelėm. Man viskas pasidarė aišku. Jis man pradėjo sakyt, kad aš ne taip suprantu, ir kad geriau važiuočiau namo sakau - važiuojam kartu, o jis ne. Na jo draugas paneles nusivedė į vidų. Aš nuėjau iš paskos išrėkiau, kad gali jį pasiimti, ir dar gali kuri nori tą žiedą užsimauti (bet žiedo nedaviau), o tipo demonstratyviai išmečiau. Jis nei nebebandė gintis. Aš sėdau į mašiną ir išvažiavau.
Po savaitė, taip taip po savaitės, jis ėmė prašytis namo, nors aš jau buvau visus jo daiktus sukrovus į maišus. Pradėjo ant manęs važiuoti, kad aš ne taip supratau, ir kad tai "tik draugės", aš nenusileidau, bet daiktų jis taip ir neatvažiavo pasiimti. Visą vasarą uliavojo ir baliavojo tikriausiai su "draugėmis" ir manęs nereikėjo, kol rudenį nusprendė vėl grįžti, bet gyvenimas nestovi vietoje, aš sutikau kitą žmogų, kuris manęs nemaino į "tik drauges" ir šiaip ne taip praėjus beveik metams po skyrybų jis pasiėmė daiktus. Buvo šiek tiek skaudu vien dėl mano sudužusių svajonių, bet iš tikrųjų dabar labai džiaugiuosi, kad turėjau stiprybės neatsileisti. Akivaizdu, kad jam dar per anksti šeimą kurti. Dabar tik sėkmės jam linkiu.

Aš manau, svarbiausia tokiose situacijose neprarast orumo ir savigarbos, nesiprašyt atgal, nerašinėt.. Aš savu laiku ne kaip elgiausi, bet pasimokiau, dabar net gėda prisimint. Daugiau tikrai taip nesielgčiau, na gyveni ir mokaisi, visa tai yra mūsų gyvenimo patirtis ir klaidos.

Manau cukraus vatai galim pasakot ką norim, ji praies visus tuos etapus rašinėjimo, prašinėjimo susitikt, po to kituose santykiuose jau taip nesielgs manau O kad šitiem galas, tai ir taip matosi. Aš manau jis tikriausiai turi kitą pašonėje.
Papildyta:


Marmaliade, čia ne į temą, man reik tokios pat svorio liniuotės, su tokiu pat galiniu rezultatu

[quote=Cashmere,2011 05 10, 15:36]
Manau cukraus vatai galim pasakot ką norim, ji praies visus tuos etapus rašinėjimo, prašinėjimo susitikt, po to kituose santykiuose jau taip nesielgs manau Papildyta:

Gryna tiesa, kad reikia praeiti visus etapus ir pasimokyti is savo klaidu. Kai as suzinojau, kad mano vyras turi meiluze, prireike keturiu menesiu, kad jam pasakyciau, kad skiriuosi. Iki tol viskas, kas vyko, man atrode kaip baisus sapnas, is kurio tuojau pabusiu ir viskas bus kaip anksciau. Niekad anksciau nebuciau patikejusi, kad busiu tokia silpna ir kad apsisprendimui prireiks sitiek laiko. Uztai dabar uztektu vienos dienos