Aš ir mano autistukas - 7

Gražus šiandien sekmadienis buvo J pirmą kartą gyvenime (!) ištvėrė be lakstymų Verbų sekmadienio šv.Mišiose. Užtruko ilgiau nei valandą...žinoma, buvo truputį ir kėdžių pastumdymo, ir pagulinėjimo ant žemės, ir zyzimo "noju masinytes", ir lindimo į mano rankine, bet...visumoj jau daugmaž galima buvo su juo susikaupti tokioj aplinkoj , ko nepasakyčiau apie senesnius mūsų apsilankymus (ne kartą yra tekę tik ateiti ir tuoj pat išeiti, nes darydavo visokias nesąmones, ypač mėgdavo garsiai balbatuoti savo kalba per pamokslą )

Dviratuku važiuoti niekaip neišmokiname Nesimina jam pedalai nors tu ką Kažkaip niekaip "nedaeina", kad reikia minti, vis stiebiasi ir spiriasi su kojom Užtat išsitraukėm paspirtuką (gimtadienio-kalėdinę dovaną) Va su juo tai labai patiko. Ech, nu gal su tuo dviračiu vėliau išmoks Pastiprins dabar kojas su paspirtuku

ar jis seniai juo bando važiuoti? Maniškis 3 dienas niekaip nesuprato, kaip reikia minti pėdalus. Jau buvau praradus viltį. Bet po tų 3 dienų kažkaip tai pavyko ir lygiai po 2 mėnesių jis jau važiavo dviem ratais puikiai be pridedamų. Tada jam buvo 3,5 metų.
Tad nenukabinkit nosies, viskas bus gerai. Tik turim problemą su saugumu. Ne visada apsižiūri į važiuodamas į kelią kur važinėja mašinos, kad ir kiemais. Todėl esu nupirkus šalmą ir ryškią liemenę Ir ką, kasdien turiu pati nuvažiuoti su juo 5-10km. Pavargstu, o jis dar tiek pat gali įveikti.

Mokinom praeitą vasarą - jam tada buvo 3,5 metų. Mokinom daug kartų. Niekaip nepavyko Šiemet kolkas tas pats

Maniskis jau panasiai du menesiai kaip moka vaziuot dviratuku Tetis per ziema vaika namuose mokino.....karts nuo karto uzsodindavo ant dviracio, laikydavo prispaudes kojytes ant pedalu ir a la mindavo. Ir atrode , kad misija neimanoma, kad ismoks, kelis kartus tetis net kantrybe buvo prarades kada vaikui dasils jog reikia mint bet.....as viena diena pasodinau ji ant dviracio ir cypavau aplikuj kaip Kubukas moka vaziuot, kaip mina...laksciau kaip nuprotejus su juo, dziaugiausi, plojau rankom, nu ir ka....vaikas pradejo vaziuot Ir dabar jau ne tik namuose , bet ir kieme puikiausiai vaziuoja, tik i kalniuka kartais reikia truputi pastumt, kad uzvaziuotu

Maniškis ir niekaip neišmoksta dviratuku, visai neįmina pėdalų

Mano vaikis nors pirmokas, bet vaziuoja tik su papildomais ratukais. Bet esme tame, kad paties dviracio jam reikia tik tam, kad turetu, o vaziuoti nelabai nori. Dziaugiasi ji turedamas. Uztat sese mina, kad nu

Pas mus lygiai lygiai taip pat... Atsisėda ir sėdi ant to dviračio- stumdykit, jei norit.

Labas vakaras.
Štai šiadien pas mus darželio grupėje buvo atvirų durų diena. Vaikas nenorėjo eiti į darželį, nuvedėm po pusryčių jį abu su MB, paskui jis prie įėjimo mus paliko, mes su mažium nuėjom į grupę. Priėjo auklėtoja ir kaip visada pradėjo savo skardžiu ir garsiu balsu kalbėti, pasakė, kur mums reikės eiti su R. Penktadienį kai kalbėjom telefonu, ji sakė, kad 11:00 val. pas logopedę, o po to - 11:30 pas judesio korekcijos trenerį. O dabar pasirodo viskas kitaip - iškart einam pas trenerį, nors iki vienuoliktos val. liko tik penkiolika-dvidešimt minučių, o po to pas logopedę. Na, ką darysi. Vis tiek neblogai. Tačiau tas jos garsus kalbėjimas mano vaikui varo stresą - jis iškart užsidengė ausis ir pradėjo verkti. O aš jai ir sakau: Raimondui atrodo, kad jūs per garsiai šnekat. O ji negirdi manęs, varo savo ir viskas. Dar ten buvo kitų mamų (jų buvo daugiau, nei tėčių, per visą tą laiką mačiau dar kokias 3-4 kitas mamas ir tik vieną tėtį), taip kad auklėtoja skubėjo viską kuo greičiau ir geriau sureguliuoti.
Man patiko, ką mačiau darželyje - ir judesio korekcijos specialistas atsidavęs savo darbui, ir logopedė. Parodė vaikas, ką moka, kaip mankštinasi, ir kaip mokosi su logopede.
Tačiau vargšas mano mažius, jis jau bijo tos skardžiabalsės auklėtojos. Yra dar ir kita auklėtoja, ji švelnesnė, dėmesingesnė. Tačiau jos juk keičiasi, viena būna vieną dieną ryte, paskui po pietų ir t.t., tačiau aš niekaip neįkertu tos jų sistemos, kokiu te grafiku jos dirba.
Na va, o po tų dviejų užsiėmimų ir parsivedžiau vaiką namo, nes jis nenorėjo pasilikti, o ir kam, jei aš šiandien buvau namie, vienu žodžiu, praleidom dieną kartu . Kai grįžom namo, mažius pažiūrėjo "Hortoną", papietavo, paskui atsigulėm kartu ir ji užmigo pietų miego. Kai įmigo, nukarpiau rankų nagus. Greit jau atsikels.

Mat kaip, o J skardžiabalsė auklėtoja kaip tik labiau patinka (mums taip pat ). Ji aiškiau ir garsiau kalba. O kita - kalba lyg neaiškia greitakalbe, kad net aš kartais nesuprantu

mano irgi niekaip nesugebėjo minti triratuko, bet visada labai norėjo, paskui zyzė dviračio, bet aš nepirkau, nes maniau, kad jam niekad nepavyks ir dėl sutrikusios motorikos, o pinigų badas neleido išlaidauti bergždžiai. Bet dideliam mano nustebimui jis pats visiškai savarankiškai be mūsų pagalbos išmoko su kaimynų dviratuku , tada jau teko pirkt

kai yra didelis noras, nebaisios jokios kliūtys, net sutrikus motorika ar koordinacija
Papildyta:

aš abejoju ar maniškis ir dabar sugebėtų pavažiuot triratuku jam reikėjo dviračio

Biufka, nu neblogai pasibuvote

Pirmą dviratuką sūnui nupirkau kai jam buvo du metukai. Atsisakė net užlipti. Kitą pirkome, kai jam buvo 5 metai- vistiek nevažiavo. Užlipdavo, pasėdėdavo ir viskas. Dar pastumdydavo, pasukdavo ratus...Kai jam suėjo 10 metų, pats paprašė nupirkti dviratį. Pats su tėveliu važiavo į parduotuvę, išsirinko ir net savo sutaupytais pinigais sumokėjo 700 lt. Aš vyrui prisakiau, kad, kai mokysi važiuoti nešauk, nebark vaiko...Vakare išėjo mokytis važiuoti dviem ratais. Aš galvojau, kad bus taip kaip ir praėjusius kartus, bet klydau. Po 20 minučių mokslo mano vaikas jau važiavo .Dabar jo dviratis apkabinėtas visokiais aksesuarais, lemputėmis, gertuvėmis, spidometru, tai antras daiktas po kompiuterio, kurio jam reikia.
Dabar visa mūsų šeima dviratuota, ketvirtadienį vyksim į pajūrį, reikės išbandyti naujai pertiestus dviračių takus