QUOTE(F @ 2011 05 18, 21:49)
Ačiū visoms už paguodą

Nesakau, kad nenoriu gyvent, tik sakau, kad numirt nuo piktybinio nebūtų gaila, nes nieko dar nesu pasiekusi, naudos visuomenei neteikiu ir neturiu ką prarasti.
Salin bloga nuotaika!!!! Nedrisk, kaip rasyti ir kalbeti, nes vezys dar nera gyvenimo pabaiga, su juo galima susigyventi, juolab kad gydymo technologijos tobuleja. Mano mama net 19 m. gyveno sirgdama veziu, praejo daugybe svitinimu ir chemioterapiju. Tiesa, ji pati buvo gydytoja, todel labai rimtai ziurejo i gydyma. Ir kas svarbiausia, niekada neprarado optimizmo, dirbo beveik iki mirties (isejo is darbo likus 2 men. iki mirties), visur vaziavo, visur dalyvavo. Mama susirgo kruties veziu kai man buvo apie 2 m.,o mire iki mano 21-ojo gimtadienio likus 3 dienom, tiesa metastazai po to lindo kitur. Per tuos metus verkiancia mama maciau tik viena karta, nes tada ji pamate rentgeno nuotraukas ir galutinai suprato, kad kaip ji pati pasake "isejau i finiso tiesiaja".
Papildyta:
QUOTE(cezi @ 2011 05 18, 20:26)
moka jie gyvačiukai
aš gal nesveika, bet didžiuojuosi, kad mano vaikas mqeluot išmoko
Kartą, kai nenorėjo ruošt namų darbų, tai ištrynė ką mokytoja buvo pažymėjus

aišku apibariau, bet širdį tai džiaugiausi, kad vaikas išmoko išsisukt iš padėties kitu būdų
Maniskis mokykloje ismoko gudrauti. O kas liecia nusirasinejima per pamokas, tai turbut nieks nepralenks.
Uzvakar sako namuose, kad rytoj bus matematikos ir lietuviu testai. As jam ir sakau, kaip tu juos rasysi, nes nemoki. Jo atsakymas buvo: tai rytoj jau Vytaute bus mokykloje. Zodziu, suprask bus nuo ko nusirasyti.
Kad moka issisukti is padeties, tai gal ir gerai, bet kaip bus ateity,tai man neramu.