istikimybe. ar tai imanoma?

Su tuo as negaliu sutikti.

Na tarkim, sukure du zmones seima, abu toleruoja neistikimybe, leidzia vienas kitam kopineti meduti su kitais partneriais. Del to seimoje nekyla problemu. Kokia mes/visuomene turime teise reguliuoti jiems gyvenima?

Deklaruoti galima bet ka. Sprendziant is Moonte's "Na gerai", tai parasyta po + - balanso.

Tai vadinama sazine

Bet as niekada tokiem santykiams nepritarsiu, taip kaip ir visokiems kitiems iskrypeliskiems santykiams, vien del to, kad galeciau savo anukem, proanukem pasakyti, kad ne vienu zodziu, ne vienu sakiniu neprisidejau griaunant viena is pagrindiniu seimos vertybiu-ISTIKIMYBE...

Nebesinori grizti prie sazines, privalomumo ir kt. atributu, butent ka ir apima seima "galvoje".
Papildyta:

Hm. Kam tai rupi?

O kas jus praso pritarti/nepritarti?
Kas jums liepia vertinti?

Gyvenkime kiekvienas savo gyvenimus. Kol zmoniu veika nepriestarauja visuomeniniams istatymams ju yra valioje daryti su savo gyvenimu viska ka nori.

Jums gi niekas nedraudzia savo vaikus, vaikaicius aukleti, diegti savo vertybes.

Dirbtina savitaiga yra ganėtinas iškrypimas, savęs laužymas kitaip sakant, kuris žmogaus sveikatai ir gyvenimui į naudą tikrai neišeina. Nu sakykim, aš palaikysiu save karaliene. Ir kas nuo to pasikeis, kad toks titulas man nepriklauso? Ir niekas man jo už dyką nesuteiks.


Tai kas čia parašyta apskritai yra mistika. Pagalvok kiek yra realiai egzistuojančių dalykų kurie egzistuoja nepriklausomai nuo kažkieno mąstymo. Va stovi namas, gali mąstyt arba nemąstyt apie jį, tas namas visvien stovės kol nesugrius. O jei sufantazuosi kad anas sugriuvo?.. Jis visvien liks stovėti.
Kitas žmogus kad ir jaučia tavo paranoją, jo elgesys iš pagrindų ne nuo to priklausys, o nuo jo paties natūros. Būtų neįtikėtina jei gyvenimas susidėliotų pagal žmonių fantazijas. Dažniau būna priešingai - mintys dėliojasi priklausomai nuo gamtos, aplinkos ir visuomenės. Žmogaus psichika visą tą atspindi.


Niekur mes dar negrįžome. Iš pagrindų, iš natūros ištikimybė yra privaloma nebent sau pačiam, bet kai žmogus sveikas, tokios ištikimybės palaikymui nereikia jokių valios pastangų. Tu pats savaime esi ištikimas sau ir savo šaknims. Ištikimybė kitam žmogui visada sąlygiška ir niekad nebuvo privaloma iš natūros.


Aš irgi nesuprantu.


Aš nesiūlau naujos sistemos, o tik tai kas neatsiejama nuo gamtos ir pačios žmogaus natūros. Tame nėra nieko naujo, tik tiek, kad istorijos eigoje visa tai buvo užversta civilizacija. Vietomis daugiau, vietomis mažiau. Ir katės maiše aš tuo labiau nesiūlau. Kalbėjau apie tai kas natūralu ir neatsiejama nuo prigimties, tame nėra nieko paslėpto, nebent kai žmonės patys užgriozdina savo natūrą kažkuo dirbtinu. Visa tai ką kalbėjau - ne istorinis sumanymas. Tai yra gamta.
Visuomenė bus ta pati, bet ne tokia išpindėjusi ir nukrypusi nuo savo šaknų. Civilizacija bus tik pagelbinis dalykas prie visų gamtinių pareigų, ji nebus nukreipta prieš gamtą, žmogaus natūrą ir nebus jai teikiama pirmenybė. Žmonės elgsis taip kaip juos šauks gamta, o ne pagal dirbtinai sufabrikuotus standartus. Tai nėra jokia regresija, o tobulėjimas turi vykti neperžengiant savo natūros ir sveiko proto ribų, neišeinant iš krašto ir nenukrypstant į neaiškius dalykus, kurie žmogui iš pagrindų nėra naudingi. Darna ir socialinė lygybė pasireikš tuom, kad nebus diskriminacijos pagal dirbtinai sufabrikuotas normas. Visuomenė galėtų būti kaip viena didelė šeima. Vyro vaidmuo - pamylėti visas moteras, prie kurių jį gamta šaukia, dirbti visuomenei naudingus darbus pagal savo pajėgumą ir materialiai jas aprūpinti kiek sugebės. Moters irgi panašiai, tik darbas turi būti vėlgi atatinkamai pagal natūrą ir pajėgumą. Žinoma dar gimdyti vaikus ir rūpintis kiek sugeba, nors čia ir arkliui manau aišku. O vaikai - gyvenimo gėlės. Kiekvienas diedas kišenėj galėtų turėt saldainių ir šiaip visokio gero. Pamatei vaiką - duok saldainį, nes anas gali būt tavo. Ir nereikia daryt per didelės diskriminacijos tarp vaikų, nes vaikai tą diskriminaciją išgyvena labai sunkiai.


Nereikia kurti naujos visuomenės. Reikia sutvarkyti jau esamą. Globaliai žinoma, pradedant nuo to kas arčiausiai.
Sąmoningumas, valia yra gerai kai visa tai nenukreipiama prieš pačią natūrą ir prigimtinius poreikius. Bloga valia - kai vos ne kiekvienas žingsnis žmogaus yra sąmoningas maištas prieš gamtą. O kas gali būt dirbtinai privaloma? Tokius dalykus naikint reikia, nes tai yra žmogaus natūros destrukcija.


Ištikimybė kam? Jeigu kam pakliuvo, tai kokia čia gali būt vertybė? Su neištikimybe irgi tas pats. Ir viena ir kita yra abstrakčios sąvokos, jų vertingumas labai sąlyginis. Jei kuris diedas man blogas, aš nesakau kad neištikimybė jam yra vertybė, sakau kad anas pats man kaip rakštis subinėj. Jeigu kitas geras, vėlgi nesakau kad vertybė ištikimybė jam. Jis pats yra vertybė ir gamtos dovana.


Kaip jau minėjau ištikimybė gamtai ir pačiai sau yra gerai, mano supratimu. Bet kaip aš galiu laikytis ištikimybės? Ar vertinti aną? Aš laikausi gamtos ir savo šaknų. O tų abstrakčių vertybių niekam ir neįmanoma įbrukt. Imsiu aš mat ir įbruksiu tau ištikimybę savo šuniui.

Tai rupi mano vyrui, man, mano dukrai, marciai, sunui, zentui, mano mamai, mano draugem, giminaitem, dukros draugem ir t.t ir t.t Mes gerbiam savo seimos tradicijas, ir jas norim perduot is kartos i karta..Mums tai rupi, ir labai...

Pakeitus "priverstine" bus aiskiau?
Papildyta:

Kaip elgiates, kai jusu seimoje atsiranda paklydusi avele? Gerbiate?

Nei jusu nei manes niekas nieko nepraso, bet niekada tokiems iskrypeliskiems santykiams nepritarsiu, negerbsiu, niekinsiu, visais imanomais budais....
Papildyta:

Todel jokiu aveliu neatsiranda...

Kas yra iskrypimas?

Aisku, nenesate siuksliu uz seimos ribu. Vietinis perauklejimas.