istikimybe. ar tai imanoma?

bet kaip supratau tai nebuvo isdavyste?

Ne, bet kita zmogiska silpnybe, kuri neretai, o dazniausiai griauna seimas.
Papildyta:


Zmogaus pasaulio suvokimas eina per savo asmenine prizme, todel jis yra subjektyvus. Mastantis visada palieka prielaidas savo klaidai, nes suvokia, kad jo pasulio suvokimas yra nezymi pasaulio dalis, nes jis ivairus.

Nebutina nusilauzti rankos, jog suvoktum kad skauda. Mes turime akis ir matome zmones, ju gyvenimus darome isvadas. Todel nebutina viska patirti savo kailiu.

O tai nieko nekeicia, paslydimas ir yra paslydimas.

Na manau, kad neistikimybe ne siaip sau koks paslydimas, tai manau daugiau, prarastas pasitikejimas, isdavyste, baisu, kai tave isduoda.

Nieko nera baisiau uz mirti, o visa kita, isgyvenama. Kas nenuzudo mus, tas sustiprina.

pati mirtis nera baisi, baisi yra netektis, isdavyste yra savotiska netektis

Aš kaip tik stengiuosi kad tų intrigų ir painiavos būtų kuo mažiau.

Sutinku, meilė yra kaži kokia bendražmogiška mistika. Kiek kuris anos turi, pamatuot nelabai įmanoma.

Koks čia pasiteisinimas ta neištikimybė, aš sakyčiau kad čia taipogi gana mistiškas abstraktus reikalas ir pati savaime ji nei ardo kažką nei priduoda harmonijos. Darna yra, kai žmonės gerbia savo šaknis, savo natūrą ir paklūsta gamtos šauksmui. Darna tarp žmonių - kai anie pasitarnauja vieni kitiem. O kokiu būti ne patys renkamės, kiekvienas yra toks kokį sutvėrė gamta.


Kodėl tėvam, vaikam ir kitiem turi būt nepriimtina, jeigu tarp žmonių yra darna ir tarpusavio supratimas? Bent pas mus giminėj jokių priešiškumų ar nesutarimų dėl to niekad nebūdavo. Tik seniau žmonės per daug nepliurpdavo viešai.


Šeima yra labai priklausomas ir įtakojamas darinys. Įtakoti gali daug kas iš šalies. Bet pagrindai yra ne tame.


Kaltinimai man visada kelia nerimą, ypač nebūtais dalykais.

Kalbejau apie mirti, kaip apie nesugrazintina veiksma, ji padeda taska to zmogaus gyvenime, tuomet nieko nepakeisi, neitakosi, tai tik gyvuju privelegijos.

kazkaip nukrypome nuo temos

Burbtelejimas be pasiulymo situacijos taisymui. Ka siulot, laukt antros progos, ar reanimuoti darini Bobos 2 metodais, paramstant geranoriskais pagalbiniais ramentais?

Aisku, kad ardo.Jausmus ardo, emocijas ardo, nestabilios emocijos isbalansuoja organizma. Va tu kalbi apie ta ejima i kaire kaip normalu teigiama reiskini ir bandai pasakyti, kad neigiamo tame nera. Uztai, kad yra.Isivelia nestabilumas, neapsisprendimas, isimaisius stipriom emocijoms imama vengti atsakomybes, prasideda barniai ir t,t,Ir vardan ko taip?Vardan "kitokio aukso luito"?

Na, va, pagaliau šiokia tokia konkretesnė vizija. Tik, kaip manai, kokie bus tokio gyvenimo minusai? Juk nieko nebūna 100% tobulo. Toje pačioje gamtoje vyksta ne itin gražūs procesai. Tai kaip ten su neigiama gyvenimo „prie gamtos šaknų“ puse? Ypač mane domina tamstos nuomonė apie DEMOGRAFIJĄ.

O ką daryt, jei man seksas yra neginčijama meilės išraiška? Jei aš neketinu sieti savo gyvenimo su žmogumi, kuriam tai yra tiesiog „for fun“ aktas tam, kad priverstų raumenis maloniai trūkčioti? Ką daryti, jei po tokio, kaip sakai, vienkartinio „kyšt“ reikalo, dingsta pasitikėjimas, pagarba? Nustekenti savo vertybinę sistemą, kad kuo labiau atitiktų šiuolaikinę pseudoliberalios tolerastijos viskam filosofiją, kuri daug kur iškeliama kaip vertybė (šiandien toleruokim neištikimybę, rytoj toleruokim šeimos modelį „Tėvelis+Mamytė+Tėvelio sugulovės+Mamytės sugulovai+Vaikučiai(?)“, o poryt - pedofiliją ir t.t.)? Paminti savo principus, nes juk „tai tik vienkartinis „kyšt“ reikalas“? Rodyti savo dukrai, kurią galbūt kažkada turėsiu, pavyzdį, kuris teigia, kad toleruoti savo antros galvos nevaldančio patino pasilakstymus pas kitas kumeles yra gerai ir net sveikintina? Vienkartinis „kyšt“ reikalas gali be didesnio vargo nubraukti viską, kas buvo pastatyta. Ir ką daryti tada? Sukandus dantis kentėti dėl tų N metų kartu pragyventų?

Juk taip visas ratas ir eina: yra šiokia tokia vertybinė riba, už kurios elgesys jau tampa nebepriimtinas ir netgi netoleruojamas. Anksčiau tame užribyje buvo moterų laisvės ir teisės, homoseksualumas, pažiūrų laisvė ir t.t. Dabar moterys turi tas teises, už buvimą gėjumi ar lesbiete niekas tavęs nepakars (bent jau ne visose šalyse), kalbėti gali ką nori (sąlyginai) ir nebūsi sudegintas ant laužo, nes pasakei, kad Žemė sukasi apie Saulę. Riba yra kažkur ties šeima ir ištikimybe. Ir kas vyksta? Neištikimybė bei nevaldomo sekso kultas kėsinasi gauti to, ką reikėtų toleruoti ir kam reikėtų būti pakantiems, statusą. O kas tada? Atsiras kas nors į neištikimybės vietą. Koks nors neigiamas reiškinys, kuris bus prie pat toleravimo ribos. O jei tai bus, tarkim, zoofilija? Juk visi gyvūnai „nuo gamtos“, žmogus - irgi gyvūnas, gamtos dalis, gamtoje egzistuoja reiškinys, kai poruojasi, tarkim, tigrai ir liūtai. Jie dar ir palikuonių susilaukia ir nieko nenutinka. O žmogus susiporavęs su gyvunu net tų palikuonių nesusilauks. Iš esmės - jokios rizikos. Pasirinkimo laisvė. Tai tik pavyzdinis variantas, bet, labai galiams daiktas, kad einant tuo vertybių „nuvertinimo“ keliu, jis taps realybe.

Kai ištikimybė nustos būti vertybe, žodis „šeima“ arba išvis neteks galios ir bus nebereikalingas, arba taps mano jau minėtu junginiu ne vien iš tėvų ir vaikų, o ir iš abiejų tėvų meilužių.