Šunų baimė

Neradau tokios temos
Situacija tokia, jog nuo mažens bijojau šunų, niekad neidavau arti ir neglostydavau svetimų šunų (savų neturėjom)... nes paprasčiausiai jų bijojau. Skaudžios patirties neturėjau...

O istorija tokia,kad turim šunį, kuris įkando mūsų vaikui - vaikas kaltas, įvarė jį i kampą.

Blogiausia,kad mano baimė,kuri matyt buvo pasislėpusi giliai, vėl išlindo, bijau netgi savo šuns. Nuo įvykio praėjo savaitė, šuo (ir vaikas) nori vėl draugauti, šuo pamatęs jį, vizgina uodegą, nori palaižyti, bėgti kartu... bet as sustingstu pamačius .. neleidžiu net artyn eiti , o ir pati prie šuns nebeinu.

Noriu paklaust ar yra kas turėję tokią baimę ir kaip su ja kovoti.
Kaip išmokti vėl pasitikėti šuniu.

Kad kovoti su baime, - reikia rasti jos ištakas.

Būtų puiku, kad savo baimės neįkalbėtumėte vaikui, nes paskui bėda bus dviguba. Gerai, kai žmogus nori su savo baime sukovoti, - gavus kvalifikuotą pagalbą yra didelė tikimybė, kad bėda išnyks visiems laikams.

Čia geriausiai gali padėti psichoterapeutai, psichiatrai gal net psichologai.

visoms labai aciu


tikrai padeda kiekvienos patarimas ir tikrai nereikia pykciu, nes visokiu yra situaciju, ir nebunant, nematant sunku daryti isvadas

manau,kad mano baime ir yra ta,kad visiskai nezinau sunu psichologijos ir ju nejauciu, nezinau ko is ju galima laukti - mazdaug kaip ir aprase nekaipvisos .

o zostaute irgi man labai padejo Jusu atsiusti straipsniai parode,kad is tiesu, kai buvo mazas, kiek netaip su juo elgiausi. Apie hierarchija isvis nebuvau girdejus

Nu bile padėjo. Šiaip ir čia paieškojusi rasite temų, kurias verta perskaityti nuo pradžių iki galo Gal tai irgi sumažins baimę - vis dėl to matyt ji kyla pagrinde iš nežinojimo...