Esu
skalna atsiliepimą apie
Elif Shafak "Bastard of Istanbul".
Kuo labiau "Tyto alba" reklamuoja šią knygą, tuo blogiau aš apie ją galvoju

. T.y. - knyga visai miela, nesunkiai skaitoma, bet tik tiek! Kai ją kiša kaip šiuolaikinės turkų literatūros šedevrą, tai aš nesutinku! Čia jums ne Pamuk'as, tas, kad ir nuoboda, bent rašyt moka. O šita nelabai. Arba taip - kai kurie skyriai nuostabūs, o kiti - lyg mokinukės pakeverzoti.
Kadangi skaičiau originalo (rašė angliškai) kalba, tai turiu pastebėt kad autorė serga ta pačia liga kaip ir daugelis tų šalių rašytojų - anglų kalba itin įmantri ir netgi varginanti, lyg iš tiesų būtų ieškojus kuo rečiau vartojamų žodžių (čia vertėjos į lietuvių k. pastebėjimas, ne mano

).
Pamenu, pradėjus skaityt džiūgavau sutikus pačią simpatiškiausią heroję -Zeliha - per daugel metų. Gaila, bet jos linija nebuvo pagrindinė.
Knyga išėjo rytietiška - perkrauta detalių ir siužetinių vingių, kurių daliai atskleisti akivaizdžiai nebeužteko vietos.
Mano didžiausia pretenzija šitai knygai - armėnų genocido aprašymas. Gali būti, kad aš, kaip mažos, ujamos (bent mes taip įsivaizduojam

) tautos atstovė nesu šioj vietoj objektyvi, bet man Shafak požiūris į armėnų genocidą ir ypač - į jų diasporas užsienyje pasirodė "valdiškas" ir nejautrus, netgi smarkiai šaržuotas. Man atrodo armėnai turėtų itin smarkiai įsižeisti. Taip sakant - norėjo pakutenti turkų valdžiai nervus tą aprašinėdama - pakuteno, grasino jai net teismu. Gi dabar, kiek teko skaityti, ponia Shafak ir turkų valdžia kuo gražiausiai sutaria, pagarbiai viena apie kitą atsiliepia.
Knyga įdomi, viskas su ja labai gerai, tik į šedevrų kategoriją jos kelti tai jau nereikia.