QUOTE(-Linda- @ 2006 03 02, 09:26)
Pagrindinė problema ir yra tai, kad didelės teisės akcentuojamos psichikos sutrikimų turinčio asmens atžvilgiu. Artimųjų teisės atsiranda tada, kai grėsmė aplinkiniams tampa trapi kaip stiklo lėlytė. Gyvenimas nuolatinėje įtampoje, kas bus šiandien, neprideda sveikatos ir jiems. Stacionaras yra tik trumpalaikė išeitis, nes ligonis grįžta ten, iš kur išėjo, kaip rašė Adile, tik poilsis. Į ambulatorinį gydymą, dienos centrus, irgi niekas neprivers ateiti. Tuo labiau, kad egzistuoja begalė stigmų ir šeimos narys su psichikos negale tebėra kažkokia gėda, apie kurią nedera kalbėti garsiai.
Visiskai sutinku...
Man paciai "geda" buvo kokius pirmus 2-3 metus... Kai nezinojau ar atejusius draugus iskolios ar mane kaip nors isvadins prie ju. Negaledavo ir negali tevai pasikviesti sveciu tarkim... neaisku ka "ismes" sykart, kai kada toookiu dalyku budavo, kad taisyk netaisius padeti

Nezinau, kokios ir kur pagalbos sulaukia kiti, mes labai daug neieskojom, tiesa pasakius... pabandem pas gydytojus, soc. rupyboj... dar ten kazkur mama buvo ir baigta. Dave brosiuru kelta paskaityt
