Visada su malonumu perskaitau "Bernardinuose"
Mariaus Buroko "Užkietėjusio skaitytojo kronikas",
http://www.bernardin...v-putinas/63422Noriu pacituoti vieną "etiudą" iš jo paskutinio straipsnio, man patiko. O dabar čia tylu, tai gal kas susidomės ir paskaitys

.
-----------
Kas geriau: Everestas ar Ulisas?Kiek daug iš mūsų, skaitytojų, mėgsta storus romanus? Kodėl daugelis jų tiesiog nekenčia, o kiti griežia dantimis ir spjaudosi, tačiau skaito? Į šį klausimą The Millions paskelbtame esė Stori romanai ir Stokholmo sindromas bando atsakyti airių rašytojas ir mokslininkas Markas OConnellas.
Visų pirma, galbūt, reiktų priminti, ką vadiname Stokholmo sindromu. Stokholmo sindromas psichologinis reiškinys, kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus (pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą ir pan.) savo pagrobėjams, nepaisydami to, kad pagrobimo metu kyla pavojus jų gyvybei ir (ar) sveikatai.
Šiame esė M. OConnellas, save vadinantis Plonų gerai išleistų tomelių mėgėju, pasakoja, kaip jį pasiglemžė milžiniški literatūros klasikų romanai. Autorius teigia anksčiau nesiėmęs skaityti nė vienos knygos, kurios puslapių skaičius viršija keturis šimtus, o iš garsių autorių kūrinių rinkęsis tik nedidelius ir menkiau žinomus veikalus: Metamorfozę, o ne Procesą, Raštininką Bartlbį, o ne Mobį Diką, Pasakojimą apie du miestus, o ne Pikviko klubo užrašus.
Tačiau, pasak autoriaus, prieš keletą metų viskas pasikeitė. Jis ryžosi imtis didžiulio Thomaso Pynchono romano Gravitacijos vaivorykštė (Gravitys Rainbow). Kažkodėl ryžausi perskaityti Didelį Storą ir Svarbų Romaną. Negaliu pasakyti, kad džiaugiausi kiekviena skaitymo minute ar apskritai džiaugiausi, tačiau pasiekęs pabaigą buvau patenkintas, kad romaną perskaičiau. Džiaugiausi ne dėl to, kad pagaliau baigiau skaityti, o todėl, kad pradėjau ir nuosekliai jį visą išgyvenau. Pasijutau tarsi perėjęs kažką svarbaus, tarsi ne tik įgijęs patirties, bet ir kažką nuveikęs. Ta patirtis ir tas darbas buvo savotiškai neatskiriami nuo paties skaitymo proceso.
Autorius mano, kad monumentalumo jausmas ir tam tikra nuostaba, kylantys perskaičius didžiulį romaną, susijusi ne su mūsų pačių pastangomis, o su nuostaba ir pagarba, kurią skaitytojas jaučia tokį grandiozinį kūrinį parašiusiam autoriui. Skaitytojas stebisi, kaip autoriui galėjo pavykti parašyti TAI?
Storų romanų skaitymas tai savotiška kopimo į Everestą versija retai išeinantiems iš namų žmonėms. O žmonės, kurie užkopia į Everestą, džiaugiasi ne todėl, kad kalnas buvo geras, gražus ar įdomus, jie džiaugiasi, nes jiems pavyko atlikti neįtikėtinai sunkų žygį.
Taip M OConnellas palaipsniui išplėtoja storų romanų skaitymą į Stokholmo sindromo metaforą: šio knygos pagrobia tave, laiko įkaitu ir priverčia jas pamilti, nepaisant visų savo trūkumų ir jūsų pykčio bei nevilties.
Visų pirma pats romano storis, tas tūkstantis puslapių, tampa savotišku iššūkiu jūsų psichikai. O pradėjus skaityti, kelio atgal dažnai nebelieka. Juk atvykęs į bazinę stovyklą Everesto papėdėje, nespruksi atgal? Todėl skaitytojas kantriai kenčia šimtus puslapių nuobodžių aprašymų tam, kad retkarčiais būtų apdovanotas ar pradžiugintas vos keliais puslapiais skaidrios ir tobulos prozos.
Esu įveikęs Mobį Diką, Ulisą ir Gargantiua ir Pantagriuelį, tačiau taip ir nesugebėjau iki galo perskaityti Karo ir taikos ar Don Kichoto. Kažin, su kokiomis viršukalnėmis lygintini šie du kūriniai?
---------
Pati neseniai labai "kankinausi" skaitydama Dickenso "Pomirtinius Pikviko klubo užrašus". Tai nuostabi knyga, puikus stilius, originalus humoras, aš myliu Dickensą ir t.t. ir pan. BET- daugiau nei 800 psl. apimtis vargina.
O jūs? Lengvai skaitot storas knygas? Ar stengiatės su tokiom rankas svarinančiom neįklimpt?