Knygų skaitytojų klubas, 75 tema

Sventa teisybe! Jau visa savaite beveik nieko neskaitau, ir netgi nesinori... gal kad smegenys ir taip nuo ispudziu perkaite

Linkejimai visoms is La Paz, Bolivijos!

P.S. Peru girdejau labai prastu atsiliepimu apie M. Vargas Llosa. Bet ne apie jo knygas, o apie politine veikla. Kitaip buciau jau puolusi ginti

mergaites, gal kas esat skaite Orwell'o 1984 pdf varianta? anglu kalba radau, o lietuviu nera? noriu perskaityti pries Murakamio 1Q84, bet nelabai spesiu dabar manau pasiemus knyga is bibliotekos, o pirkti nelabai norisi

o man puikiai skaitosi kai skrydis tik pora valandu, man kazkaip neiseina uzmigt, o daugiau ner ka veikt. maisto lektuvuose neperku is principo, kad tenka moket dvigubai



baltai pavydziu labai labai laukciau fotoreportazo, jeigu bus galimybe, praeita karta buvo superinis

reikia skrist su tokiom oro linijom,kur maistas iskaciuotas

Minčiuk, su gimtadieniu. Kur dingai - sugrįžk

A galėsi papasakot apie kelionę? Aš labai mėgstu keliauti ir labai noriu į Pietų Ameriką, tik bijau kažkaip, baisu... Nors ispaniškai kalbu, bet bijau būti užpulta, apiplėšta

Mielos kaunietes, ir ne tik, .
Antradieni, geguzes 31 d. po 16,30 val. renkames Berneliu smukleje, Donelaicio g. Smagiai pasibūsime

Visų neemigravusių dalyvavimas privalomas!

gal kitakart galima butu treciadieni daryt meet'a?

Aciu

Aš neprieštaraučiau. Kaip kitos?

Visada su malonumu perskaitau "Bernardinuose" Mariaus Buroko "Užkietėjusio skaitytojo kronikas", http://www.bernardin...v-putinas/63422
Noriu pacituoti vieną "etiudą" iš jo paskutinio straipsnio, man patiko. O dabar čia tylu, tai gal kas susidomės ir paskaitys .
-----------
Kas geriau: Everestas ar „Ulisas“?
Kiek daug iš mūsų, skaitytojų, mėgsta storus romanus? Kodėl daugelis jų tiesiog nekenčia, o kiti griežia dantimis ir spjaudosi, tačiau skaito? Į šį klausimą „The Millions“ paskelbtame esė „Stori romanai ir Stokholmo sindromas“ bando atsakyti airių rašytojas ir mokslininkas Markas O‘Connellas.

Visų pirma, galbūt, reiktų priminti, ką vadiname „Stokholmo sindromu“. Stokholmo sindromas – psichologinis reiškinys, kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus (pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą ir pan.) savo pagrobėjams, nepaisydami to, kad pagrobimo metu kyla pavojus jų gyvybei ir (ar) sveikatai.

Šiame esė M. O‘Connellas, save vadinantis „Plonų gerai išleistų tomelių“ mėgėju, pasakoja, kaip jį „pasiglemžė“ milžiniški literatūros klasikų romanai. Autorius teigia anksčiau nesiėmęs skaityti nė vienos knygos, kurios puslapių skaičius viršija keturis šimtus, o iš garsių autorių kūrinių rinkęsis tik nedidelius ir menkiau žinomus veikalus: „Metamorfozę“, o ne „Procesą“, „ Raštininką Bartlbį“, o ne „Mobį Diką“, „Pasakojimą apie du miestus“, o ne „Pikviko klubo užrašus“.

Tačiau, pasak autoriaus, prieš keletą metų viskas pasikeitė. Jis ryžosi imtis didžiulio Thomaso Pynchono romano „Gravitacijos vaivorykštė“ (Gravity‘s Rainbow). „Kažkodėl ryžausi perskaityti Didelį Storą ir Svarbų Romaną. Negaliu pasakyti, kad džiaugiausi kiekviena skaitymo minute ar apskritai džiaugiausi, tačiau pasiekęs pabaigą buvau patenkintas, kad romaną perskaičiau. Džiaugiausi ne dėl to, kad pagaliau baigiau skaityti, o todėl, kad pradėjau ir nuosekliai jį visą išgyvenau. Pasijutau tarsi perėjęs kažką svarbaus, tarsi ne tik įgijęs patirties, bet ir kažką nuveikęs. Ta patirtis ir tas darbas buvo savotiškai neatskiriami nuo paties skaitymo proceso.“

Autorius mano, kad monumentalumo jausmas ir tam tikra nuostaba, kylantys perskaičius didžiulį romaną, susijusi ne su mūsų pačių pastangomis, o su nuostaba ir pagarba, kurią skaitytojas jaučia tokį grandiozinį kūrinį parašiusiam autoriui. Skaitytojas stebisi, kaip autoriui galėjo pavykti parašyti TAI?

Storų romanų skaitymas – tai savotiška kopimo į Everestą versija retai išeinantiems iš namų žmonėms. O žmonės, kurie užkopia į Everestą, džiaugiasi ne todėl, kad kalnas buvo geras, gražus ar įdomus, jie džiaugiasi, nes jiems pavyko atlikti neįtikėtinai sunkų žygį.

Taip M O‘Connellas palaipsniui išplėtoja storų romanų skaitymą į Stokholmo sindromo metaforą: šio knygos pagrobia tave, laiko įkaitu ir priverčia jas pamilti, nepaisant visų savo trūkumų ir jūsų pykčio bei nevilties.

Visų pirma pats romano storis, tas tūkstantis puslapių, tampa savotišku iššūkiu jūsų psichikai. O pradėjus skaityti, kelio atgal dažnai nebelieka. Juk atvykęs į bazinę stovyklą Everesto papėdėje, nespruksi atgal? Todėl skaitytojas kantriai kenčia šimtus puslapių nuobodžių aprašymų tam, kad retkarčiais būtų apdovanotas ar pradžiugintas vos keliais puslapiais skaidrios ir tobulos prozos.

Esu įveikęs „Mobį Diką“, „Ulisą“ ir „Gargantiua ir Pantagriuelį“, tačiau taip ir nesugebėjau iki galo perskaityti „Karo ir taikos“ ar „Don Kichoto“. Kažin, su kokiomis viršukalnėmis lygintini šie du kūriniai?
---------
Pati neseniai labai "kankinausi" skaitydama Dickenso "Pomirtinius Pikviko klubo užrašus". Tai nuostabi knyga, puikus stilius, originalus humoras, aš myliu Dickensą ir t.t. ir pan. BET- daugiau nei 800 psl. apimtis vargina.

O jūs? Lengvai skaitot storas knygas? Ar stengiatės su tokiom rankas svarinančiom neįklimpt?