Knygų skaitytojų klubas, 75 tema

grazaiai isversta , as taip nesugebejau, nors bandziau (zodziu lietuvisku pritruko )

merginos, truputi ne "i tema". kas daug makaluojates po ineta, gal teko kur elektronine versija uzmatyti?
originale: ю. б. гиппенрейтер "общаться с ребёнком. как?" или "общаться с ребёнком так?"

randu tik kompaktus uz nustatyta mokesti.

Dorifore, su Gimtadieniu!



Dėkui, visai norėčiau

Nebandziau siustis, bet cia http://blog.elfik.by/books/231/ ir cia http://nkozlov.ru/li...5/#.Tek-WVuDOWQ raso, kad galima. Pabandyk. Gal pavyks?
Dar cia http://rutracker.org/forum/tracker.php per torrentus galima parsisiust. Ir audio, ir tekstini varianta. Tik reikia registruotis ir torrentu programa turet.
Dorifore, sveikinu!

Labai labai aciu!!!!
RutraKeriuose ieskojau, bet neradau. Matomai, kazka busiu praziopsojusi

Nuoširdžiausi sveikinimai birželio mėnesį gimusioms (ankstesnių mėnesių net nebesveikinu, nes beviltiškai pavėlavau) Dolitle, mirštu iš gėdos



Žiūriu, daug kam užkliuvo tas klausimas. Neiškenčiu nepacitavus Baricco (atrodo, jau esu citavus, ale kas ten beprisimena). Taigi, iš patarimų pradedantiesiems.
8. Rašyti ne tik gražias, bet ir mažas knygas, su kuriomis būtų galima eiti į lovą.
9. Rašyti tokias knygas, kurias galima būtų su viena ranka skaityti lovoje.
10. nesibaiminti dėl knygos ar rašytojo profesijos išnykimo, nes nėra nieko, su kuo galėtum eiti į lovą (žr. nr.8,9) - to niekad nepadarysi su kompiuteriu.

Man nepatinka gulėti su storomis knygomis - jeigu beskaitydama užmiegi, jos skaudžiai ploja per nosį. Dar turi gerai paskaičiuoti, ar tikrai nereikės kada padėti į šalį, nes tada užmirštu apie ką. Dar esu apdirbus kelias rankines besivežiodama plytos storumo knygas. Žinoma, jei knyga kabina, tai apimtis ne bėda, o privalumas. Tik kad dabar beveik neliko normalių knygų, net 300 psl. sunku nulaikyti viena ranka.

Paskutiniu metu man nesiskaito. Paskutinę knyga prskaičiau gegužės pirmą savaitę. Po to – nei vienos. Mėčiausi nuo Musilio prie Čepulio, nuo Čepulio prie Perez-Reverte. Ir neįveikiau jo Pietų karalienės. Nusprendžiau, kad jau gana man kankintis. Kaip labai man patiko Flamandų meistro paveikslas ir Būgno oda, kad net stebiuosi ar čia tas pats rašytojas. Man neįdomu, niekas manęs neitriguoja ir nerandu priežasčių, kodėl turėčiau ją skaityti. Liks nuograuža – ką padarysi.
Kažkada žadėjau parašyti atsiliepimą apie G. Grass. Skardinį būgnelį. Pusės ką norėjau pasakyt jau neprisimenu. Koks pagrindinis akcentas – sunki, varginanti knyga. Nuobodi vienos šeimos istorija – nuo bobučių bulvių laukuos iki cirko trupės Paryžiuje. Tai tiek siužeto. O kontekstas štai koks – Hitlerinė vokietija eilinio vokiečio akimis. Agitaciniai susirinkimai, fašistų sueigos – eilinis įvykis, asmeninių dramų pilname gyvenime. Apie tai rašoma natūraliai, taip sakant be istorinės perspektyvos, be kaltės jausmo ar moralizavimų. Taip, kaip visame tame jautėsi eilinis vokietis. O jautėsi jis lygiai taip pat kaip ir eilinis anglas ar prancūzas. Apie viską - skvarbiai, aštriai, be skrupulų, taip kaip yra: vienuolių sušaudymo epizodas, žydas besiginčijantis su savo konclageryje sudegusia žmona, lyg ši būtų gyva. Išvados paliekamos skaitytojui. Ir pagrindinis herojus: nelabai sveikas, nelabai gražus, nelabai mylimas. Ar ne Vokietijos prototipas?
Stilius, man labiausi patikusi knygos dalis. Labai graži kalba. Gausu ironijos, grotesko. Tik kažkodėl juoktis nesinori. Gal to ir siekta, nes romanas tikrai ne apie linksmybes. Pacituosiu viena pastraipą „Protestantai ėjo į bažnyčia, tuo tarpu katalikai valė langus ir dulkino kiemuose viską, kas bent kiek buvo panašu į kilimus, taip smarkiai ir garsiai, kad atrodė, jog biblijiniai budeliai visuose nuomojamų namų kiemuose vienu metu kala padaugintą Išganytoją prie padaugintų kryžių“.

Alexia paskatino kuo greičiau rašyti įspūdžius apie perskaitytas/klausytas knygas, nes taip pat išgaruos viskas, kas į galvą atėjo...
Atėjo mintis į galvą ir nieko neradusi išėjo.

Pastaruoju metu skaitau/klausau emociškai sunkias knygas.
Išklausiau ru Išguitas angelas. Sunki, niūri, depresyvi knyga apie kitoniškus žmones tiek fizine, tiek dvasine prasme. Tačiau visus juos vienija besąlygiškos meilės siekis. Knygoje pinasi keli siužetai, tai intriguoja. Labai turtinga, vaizdi kalba atsveria skausmingą turinį ir užglaisto niūrų įspūdį.
LLLabai patiko.

Dabar taip pat ru klausau Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės. Nors knygą priskirčiau publicistikai, klausau atsijungdama nuo viso pasaulio, nes čia atskleidžiami faktai ir detalės apie kaip kurių įžymių žmonių gyvenimą, jų jausmai ir požiūris į gyvenimą. Anotacijoje tiksliai parašyta, apie ką knyga: "... apie AIDS sergančių intelektualų, Paryžiaus bohemos nebohemišką kasdienybę. Pats sirgdamas šia liga, išgyvendamas tikrą pragarą, jis (Hervé Guibert) sukūrė patį įspūdingiausią savo gyvenimo reportažą."
AIDS tema, neskaitant medicininių-enciklopedinių žinių, kol kas man nauja, neteko nieko skaityti, esu mačiusi tik Philadelphia. Ir knyga (L), ir filmas verti dėmesio.

Perskaičiau John Fowles Vikšrą. Ką galiu pasakyti?
Šiuo autoriumi žaviuosi dėl to, kad sugeba kaskart parašyti kitokią knygą. Kalbu esamuoju laiku, nes man jo knygos labai gyvos.
Iš vienos pusės Vikšrą apibūdinčiau kaip mistinį detektyvą: kažkas įvyko, visi aiškinasi, samprotauja, niekas nieko aiškaus nežino ir nieko neišsiaiškina. Visai kaip Twin Peaks`e.
Iš kitos pusės... Skaitydama vis galvojau: "prie ko čia ta religija, fanatizmas?.." Ir nieko geresnio nesugalvoju, kaip pasakyti, jog Rebekos žodžiais ir vikšro simboliu norėta perteikti revoliucines idėjas, nukreiptas prieš religinį fanatizmą, galiojusį 17-18 amžiuje ir vėliau. Čia atskleidžiamas poreikis griauti sustabarėjusius stereotipus, papročius, dogmas ir atsiverti naujoms formoms, pažangai.

Ypač patiko mintis, kad, cituoju: "... Švenčiausioji Trejybė, kurioje nėra moteriškosios lyties atstovės, negali būti šventa."

Manau, galima rasti ir daugiau slaptų idėjų, alegorijų ir t.t. Tuo ši knyga ir vertinga. LLL

Iš anksto atsiprašau, neturiu ketinimų užgauti kieno nors religinius įsitikinimus.

kaip aš jo nemėgau vaikystėsje bet ir dabar - baubiškas jis toks. Hofmano pasakų tik dėl jo iliustracijų nenoriu skaityti

Aš vis dar su Danieliu

Skubu pranešti , kad visų kauniečių ketvirtadienį laukia Berneliai. Laikas tas pats.

Dar viliuosi, kad jų ledai pakankamai skanūs. Ragauti dar neteko.

R. J. Ellory Tylus tikėjimas angelais - jau senokai buvau tiek įsitraukusi, pirmą pusę knygos beveik prarijau. Neeilinė istorija, gal, tiksliau, neeilinis detektyvas. Išplėtotas, praturtintas, gal, jei taip būna, Detektyvas iš didžiosios raidės

G. Barylli Sumuštinis - žavingi sakiniai, verti skaityti ne po kartą. Mintys kartais jau perdėm... vyriškos. Apie moteris su humoru ir ironija. Na, kuri gi tai pakęstų.
Trupučiukas apie tai, ką ir pati labai mėgstu:
Ant vidinių aukštos stiklinės sienelių po kiekvieno siurbtelėjimo lieka vos įžiūrima cukraus sirupo srovelė, kurią skalaujant atsargiais sukamaisiais judesiais būtų galima parmasinti atgal šviesiai rudą skystį. Pats puikumas paskutinį gurkšnį apskaičiuoti taip, kad ant dugno nusėdę cukraus likučiai paskutiniu įgudusiu mostu rastų kelią iš stiklinės į burną, kad joje tyliai grikšėdami iškvėptų savo saldžią gyvastį. Kai šis gardžiausias iš visų gurkšnelių išgertas, lieka dar viena paskučiausia sensacija - puta, kuri, vienas Dievas težino kaip, įstengia per visą gardžiavimosi laiką atkakliai išsilaikyti ant sienelių ir dabar, išsigelbėjusi, spindi dugne burbuliukais.
Taip, taip... Žinoma, žinoma... Putą galima išgraibyti ilgakočiu šaukšteliu, bet niekuomet nepavyks padaryti to visiškai švariai. Net apėmus begaliniam goduliui šitai kavai privalu palikti jos rezervatą, jos paskutinį intymiausią vengimą būti išgertai iki galo, taip sakant, iki dugno, bet juk tai prieštarautų "laiko turėjmo" mokyklai, dėl kurios čia ir atvykome. Taigi verčiau užsisakyti dar vieną stiklinę, kad galėtum žaidimą pradėti iš pradžių.

Išbandysim? Ketvirtadienį.

nors ir nesu didele kavos myletoja... o bet taciau... sugundei

Sofija5, nuosirdziausi Tau sveikinimai gimtadienio proga !

Sofija5, su gimtadieniu