Dukrą išprievartavo

Sveiki. Turiu tokią didelę problemą dėl dukros (16m.), jau nebežinau ką daryt, tad tenka kreiptis į Jus. Papasakosiu viską nuo pradžių. Prieš dvi savaites, savaitgalį, dukra išėjo iš namų. Na, pamaniau, kad kaip eilinį šeštadienį išėjo pas draugę. Tik, keista, kad nieko nesakė. Deja, negrįžo ilgai. Paskambinau jai. Girdėjau sunerimusį balsą, bet ji tepasakė, kad buvo išsikrovęs telefonas ir liks nakvoti pas draugę. Bandžiau save nuraminti, kad ji galbūt uždusus tiesiog buvo. Kitą rytą grįžo, iškart nubėgo į vonią ir užsidarė kambaryje. Mačiau, kad kažkas ne taip. Kad ir kiek klausčiau, tylėjo lyg vandens į burną prisisėmus. Visą savaitę ji sėdėjo užsidarius kambaryje, beveik nieko nevalgė, niekur neėjo. Nesenai sužinojau, kad į mokyklą nuėjo tik kelias dienas. Neiškentus, pasisodinau, ir gražiai kalbant kamantinėjau ją. Kad ir kiek spyriojos, teko sužinoti tiesą. Žiaurią tiesą. Vis dėlto ji buvo ne pas draugę, o ją išprievartavo. Kai aš paskambinau liepė pasakyt, kad jai viskas gerai, nes kitaip būtų nepaleidę. Aš šoke, aš kaltinu save, kad taip aklai patikėjau viskuo. Dukrai irgi nekas, vakar aptikau kraujo žymių vonioje, klausiau kas įvyko, ji tylėjo. Vėliau patikrinau rankas, ji siaubingai save susižalojo. Kai pamačiau prasidėjo isterijos priepuolis ir nubėgo į kambarį, kalbėtis nenori, nors iki šiol labai gražiai bendravom, ir negaliu jos prakalbint. Ką man daryti? Negaliu tokios jos matyti. Ir nežinau, net kaip kalbėtis.
Be to, policijai pranešta viskas, bet man neramu dėl jos dabar..

jums tikriausiai mergaitę pas psichologą reikia gal nuvesti kad nenutiktų bėda kokia su ja gi yra spec kurie būtent su tokiom mergaitėm dirba

Būtinai kreipkitės pagalbos, surašiau viską asmeninėje žinutėje.

Labai dėkui už kontaktus. Bet tame ir esmė, kad kaip ją įkalbint apsilankyt pas psichologą? Per prievartą tempt nesinori, visados pasitikėjo manimi, nenorėtųsi kažką daryti prieš jos valią. Šiandien pasisodinau ir kalbėjomės ilgai. Na tiksliau, kalbėjau aš. Ji visiškai nebendrauja. Aiškinau jai, kad ji nekalta dėl to kas įvyko, kad psichologas padės, tikrai nesmerks, nesišaipys, o kaiptik pasistengs įsijaust į jos būseną, nes net aš to nesugebu. Tačiau ji nė kiek nedvejoja, sako griežtą ne ir viskas. Sako jei dar kalbėsiu apie psichologus, ji apskritai nebeklausys manęs. Aš nežinau kodėl ji bijo? Prieš valią jei tempčiau būtų tik dar blogiau. Tik mane labai gąsdina tas, kad pradėjo save žaloti. Nenoriu, kad dėl to kas įvyko, ji agresiją nukreiptų į save.

Sveika,

Visu pima, duokite dukrai laiko, jei nenori kalbetis apie ivyki - nespauskite, nes tik labiau ussiskles.
Antra, palaikykite ja visapusiskai - ji jau suaugusi ir mano kad priimti sprendimus turi teise. Labai daznai teveliai sako: palaikau tave visiskai, gali su manimi kalbetis, taciau apsisuke kalba prikisdami namu taisykles ir savo poziuri.
Skirtumas tarp tevu bendravimo ir psichoterapiauto - klausymasis. Terapiautas bando pazinti klienta - tevai mano kad visiskai pazista savo vaika tai ir nesiklauso.
Trecia - jei pasiulysite kartu eiti pas psichoterapiauta ir is pradziu dirbti kaip seima (seimos terapija turetu buti siuloma Lietuvoje), dukra matys jusu teigiama poziuri i "psichologus" maziau priesinsis.

Loreta Fuller
www.loretafuller.co.uk

Visu pirma uzuojauta jusu mergytei, suaugusiai merginai baisu butu jei kas isprievartautu, o cia 16 metu...
Gal jus neverskite dabar jos pas psichologus, jeigu nenori? Gal ateis laikas kai ikalbesite ir nueisite abi? O jus bandete jai sakyti, kad eitumete pas psichologa kartu su ja, t.y. jai nereiketu ten sedeti vienai?
Neturiu patirties tokiuose dalykuose, bet pagalvojau, kad gal jums paciai butu neprosal pakalbeti su vaiku psichologu ir paklausti jo patarimo, kaip jums elgtis sioje situacijoje. Vis tiek specialistas turetu zinoti. O paskui gal dukra ir pati sutiks nueiti ten.
Kazkada skaiciau straipsni apie jaunu merginu zalojimasi. Tame straipsnyje buvo teigiama, kad dazniausiai merginos taip daro, kad uzgoztu psichologini (vidini) skausma. Kai save susizaloji, tada skauda fiziskai ta suzalota vieta ir laikinai pamirstamas vidinis skausmas.
Linkiu jusu kad dukrytei kuo greiciau pasibaigtu tas kosmaras, o isgamos, kurie tai padare butu atitinkamai nubausti.

Gaila, kad dabar tik pamaciau zinute. Mano patarimas butu ne pas psichologus lakstyti, o pacioj pradzioj kreiptis i policija bei medikus. Zagintojai toliau laisveje vaiksto, o cia uzsidaryti savame kiaute ir drebeti, niekur neiseinant Pradzioj lai pasodina tokius atmatas, kad merginos nepersekiotu ir nebaugintu, o toliau bus galima padirbeti ir su psichologu

jau kreipesi i policija

Kodel iskart tokiu nekastruoja.

Nemanau, kad DABAR pasakoti norės. Gal geriau kreiptis į privatų psichiatrą stiprių raminamųjų ir antidepresantų. Jei leidžia finansai, venkit poliklinikų psi, nes vaistai ir kita fiksuojama.
Papildyta:
Beje, "Neuromedoj" galimas elektroninis konsultavimas. Manau taip būtų lengviau nei pasakoti tokius dalykus sėdint prieš žmogų.
Taip pat galit pasidomėti "Moters pagalba moteriai" veikla. Ten su panašiom problemom žmonės savanoriauja ir padeda vieni kitiems. Gal mergina ne tik išspręstų problemas, bet ir rastų save panašioje darbo srityje.
Dar galit paieškoti knygos "Stolen childhood". Nuostabiai aprašyta tokios patirties ir iš jos "išlipimo" istorija.
Jei reikės dar kokių patarimų, kreipkitės.

Parašykit kartais čia, kaip sekasi. Gal ir ne forumo reikalas, bet tikrai įdomu.

Dėkui už palaikymą ir patarimus.

Situacija po truputėlį juda į priekį. Iš pradžiu dukra spyriojosi, kad palikčiau ją ramybėje. Buvau pas psichologę viena. Pakalbėjom, džiugu, kad nutaikiau ant geros. Davė patarimų, kaip su ja kalbėti. Tačiau jie mano dukrai suveikė labai nedaug. Po ilgesnio laiko, dukra sutiko nueiti pas psichologę. Tačiau prieš pat dukrą vežant pas psichologę, ji pradėjo isterikuoti, kad niekur nevažiuos, kad ją uždarys į psichiatrinę ligoninę. Kiek kartojau, kad to nebus, ji tik užsidarė ir niekur neėjo. Paskambinau psichologei, ji sakė, kad jai neteko susidurti su tokiu atveju, tačiau tai yra normalus reiškinys jos dabartinei būsenai. Liepė atvykti kitą kartą,o mergaitę nuraminti. Prieš porą dienų aš ją įtikinau, kad būsiu su ja ir neleisiu uždaryti į psichiatrinę (nes kai sakiau, kad to apskritai nebus, ji netikėjo). Pagaliau mums pavyko nuvykti. Iš pradžių sėdėjom tryse. Dukra tylėjo, psichologė kad ir kiek bekalbintų ją, ji visiškai tylėjo. Paklausiau jos, gal geriau, kad aš išeisiu, bet jei kas nutiks, iškart būsiu už durų, nes aš jaučiau, kad varžau dukrą (mamos tą jaučia, tikrai). Ji sutiko. Vienintelis žodis ištartas per 40 minučių buvo Taip. Vėliau psichologė pasakė savo pirmąją išvadą (Apie ką jos kalbėjo nesakė, nes tai yra konfidencialu), bet pasakė tik tiek , kad mergaitę prakalbinti yra be galo sunku. Tačiau jai pavyko išgirsti atsakymus į kelis klausimus. Tad pasiūlė mergaitę labai saugoti (dėl jos suicidinių minčių) ir tai, kad įvyko kažkas dar tokio apie ką mergaitė dar mums nepapasakojo. Iš pokalbio visąlaik jautėsi, kad ji kažką slepia.
Tačiau bėda yra tokia, kad dukrai prasideda priepuoliai. Ji kartais visiškai be priežasties pradeda isterikuoti, verkti, užsidaro kur nors ir neišlenda. Psichologė sakė iš karto siųstų pas psichiatrą, tačiau be šansų būtų susikalbėti su ja. Tad ji sugalvojo įgauti mergaitės pastikėjimą ir kartu palydėti pas psichiatrą.
Man labai skaudu žiūrėti į taip besikankinančią dukrą. Aš kartu su ja kankinuosi, tik kaip ir psichologė sakė, moku jai to neparodyti ir tai yra labai gerai. Nors mano viduje dedasi irgi baisūs dalykai. Niekada negalvojau, kad mano dukrytei, teks išgyventi tokį sunkų periodą. Labai baisu, kad sau ko nors nepasidarytų..