QUOTE(Moonte @ 2011 07 29, 15:50)
Betkodel jus tame paciame poste nematote, jog ir vadovas/verlininkas privalo elgtis dorai? Kodel?
Jei čia klausimas, tuomet taip, atsakymas, taip, - privalo. Privalo gerbti savo darbuotojus. Tiek iš žmoniškosios pusės, tiek ir iš tos pusės, kad darbuotojas jam neša pelną.
QUOTE(Moonte @ 2011 07 29, 16:05)
Jums pritariu. Mano mama mane augino 6 men. susitvarke. Nemanau kad ir kitos nesusitvarkys. Musu valstybe svelniai tariant yra nemoki, bent jau link to judame, valstybes skola milziniska, ja reikia simoketi. Padeti galima palengvinti samoningai perskirstant lesas, tikslingai adminstruojant visus isteklius ir t.t.
Kita vertus ideja gal ir gera butu su dirbancia mama, bet... nera numatyta, kaip tai igyvendinti. Nera lopseliu, vaiku darzeliu trukumas. Mama gal ir eitu dirbti, bet is kitos puses, atiduoti uzdirbta alga auklei, ar ne perdidele prabanga?
Tevyne negali buti kazkieno? Grizdamas i ja zmogus grista prie saves, prie savo istaku.
Mane irgi tik tiek. Įtariu, tai buvo tarybiniai laikai

Beje, mano mama pas mane svečiavosi, daug kuom domėjosi. Ir jos išvada: čia daug kas padaryta taip, kaip pas mus, t.y. Lietuvoje buvo tarybiniais laikais.
Tai, vat, kad nėra numatyta. Bet, vėlgi, reikia tik pažaboti fantaziją. Kas trukdo mamai išeiti į darbą: vaikas. Kur dėti vaiką? Ok, padarom tokį nežinau ar įstatymą ar kažką, kad prašom, norintys lengvatinėmis sąlygomis kuria privačius darželius (jei valstybiniuose neužtenka vietų), ar dienos centrus vaikams. Tas, kas sukurs darželį, turės darbą+įdarbins žmonių. Vaikų mamos galės ramiai darbuotis.
O, sodros pinigus galima ir ne tik mamoms panaudoti: valstybė pvz. gali dengti dalį to paties privataus darželio išlaidų
Jeigu grįždama po komandiruočių jūs jaučiatės, kad grįžtate prie savęs, valio! Bet, ne visi žmonės vienodi, ir ne visų jausmai vienodi. Sutikit, tai nereiškia, kad kažkuris iš mūsų yra blogesnis ar geresnis.
Žinot, kokios dvi vietos pasaulyje man yra brangiausios: t.y. mano amžiną atilsį tėtuko vaikystės vieta. Manot, aš ten ką nors veikiau fiziškai? Oi, ne... aš ją pažįstu tik iš tėtuko pasakojimų. Nuvažiuojam, pažiūrim, ar kriaušės ir obelys dar auga. Ir viskas. Ir tų nežinočiau, jei ne tėtuko pasakojimai. Bet, aš ten jaučiuosi įdomiai sava. Lygiai tokia pat aš jaučiuosi, kitoje užsienio šalyje, kurioje pradėjau savo šeimos (mano ir mano vyro) gyvenimą. Va, nuvažiavom žiemą tą šalį aplankyti, nors ten jau 6 metai nebuvom, ir jaučiausi grįžusi namo

Vienas mano vaikas įdomiai myli Lietuvą, nors didesnę gyvenimo dalį pragyveno kitoje šalyje. Jam svarbios lietuviškos knygos, lietuviška TV, jis prašo pasakoti apie LT istoriją, domisi ja. Ir, galvą guldau, jei jo paklausi, kas tavo TĖvynė jis atsakys Lietuva. Nors, kažin ar žinotų kur tiksliai ji žemėlapyje yra

Va, jums ir prašom. Nebūtina fiziškai būti toje šalyje, kad ją tiesiog mylėtum

Tokia tat mano nuomonė