QUOTE(Gute 2011 @ 2011 05 23, 18:32)
Nematau jusu, sorry, kaip gyvenat, kaip jauciates, kaip i jus reaguoja draugai, kaimynai, gimines ir visa kita visuomenes dalis

Oruma gali pats jausti, bet kitu jis matomas tik is salies...
Lietuvių kalbos žodynas: Orumas - žmogui būdingas savo vertės pajautimas ir jį atitinkantis elgesys.
Sociologijos mokslų kontekste orumas traktuojamas kaip subrendusios asmenybės nuostata savo vertybių visuomenėje atžvilgiu, vertinanti garbingą asmens elgesį. Tokia nuostata susiformuoja patyrus savo vertę darbe, santykiuose su kitais žmonėmis, šeimoje, apskritai bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje....
Edukologijos mokslų požiūriu orumas yra moralinės sąmonės padiktuota sąvoka, reiškianti asmenybės vertės supratimą, bei pasireiškianti asmeninės savikontrolės forma.
Visa eilė kitų tarptautinių konvencijų (Žmogaus teisių ir biomedicinos, 1997, Visuotinė žmogaus genomo ir žmogaus teisių, 1997 ir kitos) ir taikomųjų žmogaus teisių deklaracijų (Helsinkio, 1964, Liublijanos, 1996 ir kitos) taip pat remiasi žmogaus orumo pripažinimo nuostata, kuri yra visų jose skelbiamų vertybių pagrindas. Minėtuose dokumentuose suponuojama prielaida, kad kiekvienas be išimties žmogus turi savaiminę vertę, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, odos spalvos, taip pat nepriklausomai bet kokių etninių, religinių ar socialinio statuso charakteristikų. Remiantis orumo pripažinimu, implikuojamas besąlygiškas imperatyvas: Žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus (Žmogaus teisių ir biomedicinos Konvencija, 1997 (2 str.))
Jei įdomu - daugiau galite apie tai paskaityti
čia.
Tačiau kaip matote, niekur nei žodžiu neužsimenama apie orumo santykį su šeimyniniu statusu.