depresija

labas visoms...nezinau su kuo galeciau dar pasikalbeti todel sugalvojau parasyti i super mamu kluba...mano istorija prasidejo pries metus kaip sulaukiau zinutes kad mano mamyte pasiskandino...mano gyvenimas nebuvo lengvas nes mama sirgo zizofrenija o tetis paliko mus kaip man buvo 10metu..buvo sunku gyventi ir ypac kaip mama sirgo tokia liga ir i metus karta turejo gultis i psichijatrijos ligonine as visa laika pergyvenau kad ji tik ko sau nepasidarytu o tai dare gal 5kartus...18metu budama isvazevau i uzsieni pradejau kurtis gyvenima tapau laimyngesne..pavyko susirasti gera vyra su kuriuo susilaukem naustabaus vaikucio turim nuostabius namus ir atrodo viskas butu buve gerai,nes buvau laimynga savo gyvenimu...kaip suzinojau ta kraupia naujiena skridom i lietuva buvau soke negalejau susitaikyti su ta mintim kad jos nebera 3menesius buvau kaip nesava,be to liko sese kuriaj tik 7metukai teko man ja isivaikinti nes nenorejau kad ji pakliutu i vaiku namus.nors ji man ir netikra sesute bet as ja begalo myliu.Mano vyruj ji svetimas vaikas viskas taip apsiverte pasidare sunku gyventi pati susirgau depresija nuo perdidelio pergyvenimo ir galvojimo kodel mama taip padare;kodel paliko mumis kenteti...praejo jau metai laiko as bijau kad man irgi bus taip kaip mamai daznai galvoju kad noriu numirti,kad pavargau gyventi ir liudeti visada...nors turiu nuostabu sunu daug geru draugu ir visi sako kad viskas praeis,bet as jau ir vilti praradau.sapnuoju kosmarus kiekviena nakti,o diena vis galvoju kaip as galeciau nutraukti savo gyvenima.nors ir sirdy tikiu kad viskas susitvarkys bet protas priestarauja.pastovej persekioja nerimas kad kazkas atsitiks...nesupraskite klaidingai esu sveiko proto darau vika kad jausciausi geriau einu pas psichologa ir t..t...gyditojas ir visi kiti sako kad tai normalu ir susitvarkys bet tiesiog pavargau nuo blogu minciu...gal kazkas panasioj situacijoj buvote ar panasiai...lauksiu jusu komentaru.aciu

Labas. As tiesiog galvoju,kad tau paciai reiketu susivokti kokio gyvenimo tu nori. Sakai turi grazia seima,namus,draugus. Suprantu yra skaudu netekti artimo zmogaus, bet kad ir kaip bebutu reikia susitaikyti. Reikia gyventi toliau del saves,del savo seimos. Isgyveni skaudzia tragedija, bet pagalvok ar noretum,kad tavo vaikai liktu be mamos ir jaustu tokia tustuma kokia jauti tu. Mama visada isliks sirdyje,mintyse kaip pats geriausias,sviesiausias zmogus. Kad ir kaip gyvenime jai nesiseke. Jei pati viso to nesuvoksi ir nenoresi is sio liuno islipti,tai nepades tau nei psichologai, nei dar kazkas. Turi to pati noreti. To tau ir linkiu

Labas,
manau, kad geriausiai būtų kreiptis į psichologą. Jis padėtų susigaudyti jausmuose...o gal, kol nerimas, sumažės, reikalingi ir vaistukai...Reikia nebijoti kreiptis pagalbos, nes po to bus geriau.
Jei tavo mama būtų nesigydžiusi, gal ir tiek būtų neišgyvenusi...juk jai buvo sunku, negera, tik ji viena tai žino...gal laiku nesusigriebė ir nepateko pas gydytojų, kai buvo bloga...
Šiaip tai, manau, kad šizofrenija nėra šimtu procentų paveldima, bet gali būti giminėje sergančių depresija ar nerimo sutrikimais, nes gyvenimas su mama nebuvo lengvas..
O tu dar labai jaunutė, o tiek sunkumų Kreipkis pas specialistų

Turi šeimą, sutelk savo dėmesį į ją. Jei kapstysies praeityje: kas, dėl ko - niekad neišeisi iš užburto rato. Nubrauk viską ir gyvenk toliau, daugiau mėgiamos veiklos, daugiau būk su mielais žmonėmis, neužsidaryk viena.

Sioje temoje moterys daugiau patars
http://www.supermama...howtopic=741251