QUOTE(zuzu @ 2007 12 13, 12:21)
Žinot, ...skaičiau tuos jūsų pasisakymus, ir juokas, ir graudulys... kažką, maniau, parašysiu ir aš, nors retai besilankau forume.
dalykas toks. prieštaringi pasisakymai, kurie čia gimė, atsirado vien dėl pačio TEIMOS PAVADINIMO. klausimas labai platus, užgriebantis skirtingus dalykus.
pavadinime klausiama: neištikimybė - laimė ar nuodėmė?
į šį klausimą atsakyti ir nesulaukti aršių pasisakymų neįimanoma, nes temoje yra jausmo/asmeniškumo ir MORALĖS NORMŲ SUGRETINIMAS.
tiesiog visų pirma, klausti taip nereikėjo.
visų antra jei paklausta, tai reik dalimis klausimą išskaidžius ir atsakinėti.
pagal moralę - neištikimybė visad blogai. dešimt įsakymų. DEKALOGAS. pavyzdys vaikams, visuomenei, vertybėms, etc. pati esu katalikė, žaviuosi tomis šeimomis, kurios sugeba be neištikimybių pilnatvę patirti, žinau, kad Dekaloge Dievas sudėjo įsakymus mums tik dėl mūsų pačių gero... laimė toms, kurioms Dievo įsakymai, jų laikymasis sutampa su laimės pajautimu - laimingesnio žmogaus žemėje nerasi.... bet tokie, laimingieji/osios, lai pasisiaugo nesmerkti kitų!!!!
bet dabar ne apie tai, ne apie geriausius atvejus, siekiamybes, o apie relijas, nuo kurių nenusisuksime.
visa kita temos pavadinime,- laimės pajautimas, toks asmeninis, unikalus, subtilus, tad kaip galima rėkti vieni ant kitų. juk dalinamės savo gyvenimais, ir nieko nėr juokingiau, kai norim įbrukti kitoms savajį, ir dar blogiau, - įbrukti savuosius jausmus, va taip jausk, va taip nejausk, vat taip mažiau jausk, o va čia, daugiau jausk.
žiūrėkit, kas gaunasi.
kiekviena piktinasi pagal save. ir savo šeimyninę laimę/ar nelaimę. PAVYZDŽIAI (nes ne pavyzdžiais, o teoriniais lozungais nekenčiu kalbėt.)
1. vat viena tik TIK ištejusi. vyras jai kavą į lovą neša, kilimus siurbia,naktimis dukrelę sūpuoja, dalinasi alga, išleidžia į miestą, nugarą masažuoja, glosto galvą, ...žinoma, tokia moteris net nušautų save, kitą ir kitas/kitus už mintis apie neištikimybę.
2.kita istorija. pora jau daug metų kartu. kartu gražiai įveikė sunkumus. buvo visokių nuoskaudų. bet kassyk porai pavykdavo įžiebti atgal šilumos ugnelę, išsikalbėjus, išsiliejus, sprendžiant viduje problemas, ne iš šalies. tokia moteris/vyras pasakys, kad trečias žmogus - ne išeitis, viską galima rasti - ŠEIMOJE, su SAVO ŽMOGUMI. (kad kitos gali būti ištėkjusios už ne SAVO žmogaus, žiauriai pamiršta, barbendamos pamokymus.)
3. kita istorija. ne tas žmogus, bet susiženijo. aistra praėjo per 3metus, vaikai, bendras namukas, nieko draskyt nesinori, bendri draugai, atostogos, giminės. bet susikalbėjimo jokio. kai žmogus ne tas, kai sielų pasauliai neranda atgarsio kitame, kai "labas, kaip vaikai, ar sumokėjei?" tampa viso gyvenimo centru, kai imi džiūti, nykti iš vidaus, nebesišypsoti....kitam nauja meilė - tampa laime.
4.dar kita istorija. vyras nepadeda, pats eina visur, nebūtinai į kairę, tiesiog toks tipas, savyje, savyje, totalus individualistas,moteris viską veža... arba vyras buvo okei, bet po kokios baisios traumos, krizės kapitaliai pasikeičia, į vyra atsiremti negali - dvasine/psichol.prasme. naujas žmogus, dėmesys, graži draugystė - ne laimė?
taigi, kaip galime rėkaloti, kai šnekam kiekviena iš savo pačios istorijų, kitoje nepabuvus?
dar pabaigiant, vienas dalykas. lengva kalbėti ir būti žiaurioms toms, kurios atrado savo žmogų, gyvena, sprendžia konfliktus, bet juos nugali (nes meilė ir sielų vieningumas juos palaiko, ir todėl mėto pamokymus, kad įmanoma VISKĄ NUGALĖTI (bet tik jei žmogus yra TAS - pamiršta atsižvelgti, kitoms kalbėdamos)...
taip pat, čia minimi skirtingi dalyukai. neišitikimybė kaip priebėga (seksualinė atgaiva-momentinė. ir draugystė su nauju žmogum iš vienatvės, šeimyminio skurdo, kuri atgaivina, išskleidžia žmogų. sakysit tuomet, tai išsiskirk, po to draugauk. lengva vėl taip sakyti, gyvenimas ne matematika ant popieriaus. juk tik dažniausiai kitą atradus ir suvokus kad galima gyventi be mazochizmo, ir pradedi galvoti apie skyrybas. pradžioje gi mintys būna: iškentėsiu, išlauksiu, krizės pareis. nes pasakykit, na pasakykit, kaip žmogus pajaus, ar tai jau viskas poros santykiams, finito, ar tik baisi krizė, kurių niekas neišvengia....taip ir pratampomas gyvenimas su nervais, su ašaromis....juk moterys tokios aukos - ltv proc. (80proc. vyrai smurtuoja šeimos viduje), jos taip ir auginamos, po to gyvena santuokoje, negalima, ne, tylėk, kentėk...neturėk gink dieve nieko, nes tu motina, vaikams koks pavyzdys... dauguma taip ir nepajėgia išsiskirti... bet vistiek lieka kaltėje,(jei dar per gyvenimą turėjo kada kokį draugą/atsigavimą nykumoje) ypač po tokių tos pačios lyties mestų pamokymų/nuteisimų.
taigi, laimė/nuodėmė...leiskimtiesiog išsiklabėti. kai skaitome kitos postus, pabandykim paskaityti tarp eilučių, įsivaizduoti rašančiosios gyvenimo kontekstą, išgyvenimus, sužeidimus.....
dalykas toks. prieštaringi pasisakymai, kurie čia gimė, atsirado vien dėl pačio TEIMOS PAVADINIMO. klausimas labai platus, užgriebantis skirtingus dalykus.
pavadinime klausiama: neištikimybė - laimė ar nuodėmė?
į šį klausimą atsakyti ir nesulaukti aršių pasisakymų neįimanoma, nes temoje yra jausmo/asmeniškumo ir MORALĖS NORMŲ SUGRETINIMAS.
tiesiog visų pirma, klausti taip nereikėjo.
visų antra jei paklausta, tai reik dalimis klausimą išskaidžius ir atsakinėti.
pagal moralę - neištikimybė visad blogai. dešimt įsakymų. DEKALOGAS. pavyzdys vaikams, visuomenei, vertybėms, etc. pati esu katalikė, žaviuosi tomis šeimomis, kurios sugeba be neištikimybių pilnatvę patirti, žinau, kad Dekaloge Dievas sudėjo įsakymus mums tik dėl mūsų pačių gero... laimė toms, kurioms Dievo įsakymai, jų laikymasis sutampa su laimės pajautimu - laimingesnio žmogaus žemėje nerasi.... bet tokie, laimingieji/osios, lai pasisiaugo nesmerkti kitų!!!!
bet dabar ne apie tai, ne apie geriausius atvejus, siekiamybes, o apie relijas, nuo kurių nenusisuksime.
visa kita temos pavadinime,- laimės pajautimas, toks asmeninis, unikalus, subtilus, tad kaip galima rėkti vieni ant kitų. juk dalinamės savo gyvenimais, ir nieko nėr juokingiau, kai norim įbrukti kitoms savajį, ir dar blogiau, - įbrukti savuosius jausmus, va taip jausk, va taip nejausk, vat taip mažiau jausk, o va čia, daugiau jausk.
žiūrėkit, kas gaunasi.
kiekviena piktinasi pagal save. ir savo šeimyninę laimę/ar nelaimę. PAVYZDŽIAI (nes ne pavyzdžiais, o teoriniais lozungais nekenčiu kalbėt.)
1. vat viena tik TIK ištejusi. vyras jai kavą į lovą neša, kilimus siurbia,naktimis dukrelę sūpuoja, dalinasi alga, išleidžia į miestą, nugarą masažuoja, glosto galvą, ...žinoma, tokia moteris net nušautų save, kitą ir kitas/kitus už mintis apie neištikimybę.
2.kita istorija. pora jau daug metų kartu. kartu gražiai įveikė sunkumus. buvo visokių nuoskaudų. bet kassyk porai pavykdavo įžiebti atgal šilumos ugnelę, išsikalbėjus, išsiliejus, sprendžiant viduje problemas, ne iš šalies. tokia moteris/vyras pasakys, kad trečias žmogus - ne išeitis, viską galima rasti - ŠEIMOJE, su SAVO ŽMOGUMI. (kad kitos gali būti ištėkjusios už ne SAVO žmogaus, žiauriai pamiršta, barbendamos pamokymus.)
3. kita istorija. ne tas žmogus, bet susiženijo. aistra praėjo per 3metus, vaikai, bendras namukas, nieko draskyt nesinori, bendri draugai, atostogos, giminės. bet susikalbėjimo jokio. kai žmogus ne tas, kai sielų pasauliai neranda atgarsio kitame, kai "labas, kaip vaikai, ar sumokėjei?" tampa viso gyvenimo centru, kai imi džiūti, nykti iš vidaus, nebesišypsoti....kitam nauja meilė - tampa laime.
4.dar kita istorija. vyras nepadeda, pats eina visur, nebūtinai į kairę, tiesiog toks tipas, savyje, savyje, totalus individualistas,moteris viską veža... arba vyras buvo okei, bet po kokios baisios traumos, krizės kapitaliai pasikeičia, į vyra atsiremti negali - dvasine/psichol.prasme. naujas žmogus, dėmesys, graži draugystė - ne laimė?
taigi, kaip galime rėkaloti, kai šnekam kiekviena iš savo pačios istorijų, kitoje nepabuvus?
dar pabaigiant, vienas dalykas. lengva kalbėti ir būti žiaurioms toms, kurios atrado savo žmogų, gyvena, sprendžia konfliktus, bet juos nugali (nes meilė ir sielų vieningumas juos palaiko, ir todėl mėto pamokymus, kad įmanoma VISKĄ NUGALĖTI (bet tik jei žmogus yra TAS - pamiršta atsižvelgti, kitoms kalbėdamos)...
taip pat, čia minimi skirtingi dalyukai. neišitikimybė kaip priebėga (seksualinė atgaiva-momentinė. ir draugystė su nauju žmogum iš vienatvės, šeimyminio skurdo, kuri atgaivina, išskleidžia žmogų. sakysit tuomet, tai išsiskirk, po to draugauk. lengva vėl taip sakyti, gyvenimas ne matematika ant popieriaus. juk tik dažniausiai kitą atradus ir suvokus kad galima gyventi be mazochizmo, ir pradedi galvoti apie skyrybas. pradžioje gi mintys būna: iškentėsiu, išlauksiu, krizės pareis. nes pasakykit, na pasakykit, kaip žmogus pajaus, ar tai jau viskas poros santykiams, finito, ar tik baisi krizė, kurių niekas neišvengia....taip ir pratampomas gyvenimas su nervais, su ašaromis....juk moterys tokios aukos - ltv proc. (80proc. vyrai smurtuoja šeimos viduje), jos taip ir auginamos, po to gyvena santuokoje, negalima, ne, tylėk, kentėk...neturėk gink dieve nieko, nes tu motina, vaikams koks pavyzdys... dauguma taip ir nepajėgia išsiskirti... bet vistiek lieka kaltėje,(jei dar per gyvenimą turėjo kada kokį draugą/atsigavimą nykumoje) ypač po tokių tos pačios lyties mestų pamokymų/nuteisimų.
taigi, laimė/nuodėmė...leiskimtiesiog išsiklabėti. kai skaitome kitos postus, pabandykim paskaityti tarp eilučių, įsivaizduoti rašančiosios gyvenimo kontekstą, išgyvenimus, sužeidimus.....
Labai geras straipsnis.
Papildyta:
QUOTE(SIMPL @ 2007 12 13, 14:40)
Atsakant i klausima neistikimybe: jei Dievo isakymuose pamineta, tai aisku, kad nuodeme.
Ar laime: kas joje rado laime, tam laime, kas liko isduotas, tam nelaime, o gal ta nelaime veliau i laime atsisuks, cia labai individualu.
Man:ir laime ir nelaime, bet nuodeme.
Ar laime: kas joje rado laime, tam laime, kas liko isduotas, tam nelaime, o gal ta nelaime veliau i laime atsisuks, cia labai individualu.
Man:ir laime ir nelaime, bet nuodeme.
gerai pasakyta. Papildau nelaimes zodyje yra uzprogramuotas laimes zodis
