QUOTE(Gyvenimas yra gražus @ 2006 03 05, 22:52)
Tokia jau esu, tikriausiai ir idealiste galite mane vadint, bet jei negaliu pasitikėt žmogum- viskas. Vyras yra praktiškai vienintelis toks artimas žmogus, ir mane labai ramina tai, kad jo nuomonė apie neištikimybę sutampa su mano, gal net ir dar konservatyvesnis šiuo klausimu. Ir tikrai nežinau ar sugebėčiau atleist, nes man tai yra ne "vienas iš svarbesnių", o vienas svarbiausių dalykų. To neteko patirt(kiek žinau), tai ir sakau, kad nežinau. Dar ir optimiste save pavadinčiau 
, monogamiškų vyrų deficitas, žodžiu laikas parodys kaip ten pas mus yra:hm
, monogamiškų vyrų deficitas, žodžiu laikas parodys kaip ten pas mus yra:hmAš irgi laikiausi tokios nuomonės... Ilgą laiką taip mąsčiau, bet kartą gyvenimas nusprendė mane truputėlį pamokyti. tai nebuvo mano vyras, bet aš jį mylėjau. Ruošėmės tuoktis. bet vieną vakarą man buvo pasakyta, kad jis nenori manęs skaudint, o kitą dieną grįžusi po darbo namie neradau jo daiktų. Mąsčiau, bandžiau kalbėtis, aiškintis, taikytis, ieškojau priežasties ir t.t. pamąsčiau ir apie neištikimybės galimybę ir... būtent tada supratau: myliu taip, kad galėčiau atleisti ir neištikimybę. Žinoma, tai nereiškia, kad atleisčiau ją kiekvieną savaitę, bet, atsidūrus tam tikroj konkrečioj situacijoj, daug ką imi vertinti visai kitaip.
Vyrui sakiau, kad neištikimybės netoleruočiau, bet bijau, kad atsidūrusi panašioje situacijoje galbūt vėl atleisčiau
Bandysiu išsakyti ir aš savo mintis šia tema.
Pirmiausia, kodėl neištikimybė žmones taip skaudina? Ogi todėl kad jie patiki aliuzija išsakyta bažnyčioje :"mylėti iki grabo lentos" Kodėl aliuzija?
Ogi todėl kad neįmanoma mylėti vieno žmogaus visą gyvenimą, nes žmogaus jausmai su amžiumi nuolat kinta. Nemanau kad po 10m. santuokos, vyras ir moteris myli vienas kitą taip pat kaip ir santuokos pradžioje. Jų meilė transformuojasi daugiau ar mažiau į prisirišimą. Kada nustosime kovoti su aliuzija "meilė iki grabo lentos" tada ir gyventi lengviau bus ir neištikimybę atleisti.
Antra, kadangi visi mes esame egoistai, todėl labai norime kad mylėtų ir gerbtų tik mus vienus, manome kad antra pusė neturi jokios teisės net žiūrėti į kitus. Įvykus neištikimybės faktui, pirmiausia įžeidžiamas mūsų EGO, vėlgi sudaužoma mūsų pačių susikurta aliuzija, kad tik mes esame "geriausi ir visokie kitokie -iausi" taigis sunku pažvelgti į realybės veidrodį, kad visgi toks nesi.
Čia biski iš filosofijos pusės.
Nežianu ar sugebėčiau atleisti neištikimybę, tikriausiai, kad ne, nes mano EGO ypač didelis. Nors realiai protu suvokiu, kad gyvenime yra ir žymiai idomesnių dalykų negu sedėti ir verkti dėl neištikimybės.
Manau nereikia per daug sureikšminti: neištikimybę. Gyvenimas eina....
Pirmiausia, kodėl neištikimybė žmones taip skaudina? Ogi todėl kad jie patiki aliuzija išsakyta bažnyčioje :"mylėti iki grabo lentos" Kodėl aliuzija?
Ogi todėl kad neįmanoma mylėti vieno žmogaus visą gyvenimą, nes žmogaus jausmai su amžiumi nuolat kinta. Nemanau kad po 10m. santuokos, vyras ir moteris myli vienas kitą taip pat kaip ir santuokos pradžioje. Jų meilė transformuojasi daugiau ar mažiau į prisirišimą. Kada nustosime kovoti su aliuzija "meilė iki grabo lentos" tada ir gyventi lengviau bus ir neištikimybę atleisti.
Antra, kadangi visi mes esame egoistai, todėl labai norime kad mylėtų ir gerbtų tik mus vienus, manome kad antra pusė neturi jokios teisės net žiūrėti į kitus. Įvykus neištikimybės faktui, pirmiausia įžeidžiamas mūsų EGO, vėlgi sudaužoma mūsų pačių susikurta aliuzija, kad tik mes esame "geriausi ir visokie kitokie -iausi" taigis sunku pažvelgti į realybės veidrodį, kad visgi toks nesi.
Čia biski iš filosofijos pusės.
Nežianu ar sugebėčiau atleisti neištikimybę, tikriausiai, kad ne, nes mano EGO ypač didelis. Nors realiai protu suvokiu, kad gyvenime yra ir žymiai idomesnių dalykų negu sedėti ir verkti dėl neištikimybės.
Manau nereikia per daug sureikšminti: neištikimybę. Gyvenimas eina....
Manau, kad neistikimybe (fizine) sugebeciau atleisti. KAdangi draugui buvau pirma, tai net neabejoju, kad jei noresim susiet savo gyvenimus, jis nebus istikimas man visa gyvenima. Pasakiau, jam, kad jei tures kazkokiu santykiu, kad man apie tai pasakytu. Man butu taip geriau, nes nesijausciau apgauta. Tai yra pasitikejimas. Nevertinu sekso taip aukstai, kaip meiles. Aisku, nesakau, kad reikia mioegoti su visais, bet juk susiklosto taip gyvenimas, kad atsitinka tas, kas atsitiko ir tiek.
Nežinau ar galėčiau atleisti, juo labiau ar galėčiau pamiršti ir pasitikėti. Manau, kad ne. Egoistė esu. Jei mano vyras, tai mano ir nesiruošiu nei su kuo dalintis.
Taip man atrodo. O jei iš tikrųjų sužinočiau apie savo vyro neištikimybę, nežinau kaip pasielgčiau, gal labai jau būtų gaila kartu pragyventų metų ir sutryptos meilės. O gal sukaupus savo paskutinius išdidumo trupinius, išspirčiau lauk. Nu nežinau... Neištikimybė - tai nuodėmė neištikimiesiems ir laimė - jos nepažinusiems.
Taip man atrodo. O jei iš tikrųjų sužinočiau apie savo vyro neištikimybę, nežinau kaip pasielgčiau, gal labai jau būtų gaila kartu pragyventų metų ir sutryptos meilės. O gal sukaupus savo paskutinius išdidumo trupinius, išspirčiau lauk. Nu nežinau... Neištikimybė - tai nuodėmė neištikimiesiems ir laimė - jos nepažinusiems.
Zinot,manau,kad kiekvienoje seimoje ta problema sprendzia savaip.Nera vienodo recepto.Bet tiketi,kad zmones daugeli metu gyvenantis kartu nenuklysta kokiam momentiniam nuotykiui...Nezinau...
Po kokiu 14 metu bendro gyvenimo,emiau justi,kad kazkas ne taip pas mus.Tiesiog tolom vienas nuo kito ir viskas.Net negaliu pasakyt kodel,bet tolom.Tiesiog gyvenom kartu,gal is ipratimo,gal taiesiog taip buvo patogiau.
As ilindau i virtualu gyvenima.Atradau nauju draugu.Jie tebuvo virtualus,tai buvo laiskai,pokalbiai pokalbiu svetainese.Pasijutau kazkam reikalinga,nors ir virtaliai.Ir zinot emiau pastebet,kad vyras i mane ziuri kitaip.Pastebejau pavyda jo akyse,jo elgesyje.
Viena diena viskas sprogo.Kalbejom ilgai ir emocingai.Su asarom,berniais,rekimais.Bet issaiskinom viska.Jis prisipazino,kad buvo kita moteris.
Ir zinokit as atleidau.Dabar pas mus antras medaus menuo.Mes puikiai sutariam,mylimes vos ne kas nakti (ogi ne jaunikliai esame
).Zodziu mes vel laimingi ir tikrai noriu su tuo vyru kartu pasenti ir kartu eiti atsiimti pensijos,kartu sedet ant suoliuko ir lesint balandzius.
Taip,kad labai sunku pasakyt ar tas "trecias" isardo ar suartina...
Po kokiu 14 metu bendro gyvenimo,emiau justi,kad kazkas ne taip pas mus.Tiesiog tolom vienas nuo kito ir viskas.Net negaliu pasakyt kodel,bet tolom.Tiesiog gyvenom kartu,gal is ipratimo,gal taiesiog taip buvo patogiau.
As ilindau i virtualu gyvenima.Atradau nauju draugu.Jie tebuvo virtualus,tai buvo laiskai,pokalbiai pokalbiu svetainese.Pasijutau kazkam reikalinga,nors ir virtaliai.Ir zinot emiau pastebet,kad vyras i mane ziuri kitaip.Pastebejau pavyda jo akyse,jo elgesyje.
Viena diena viskas sprogo.Kalbejom ilgai ir emocingai.Su asarom,berniais,rekimais.Bet issaiskinom viska.Jis prisipazino,kad buvo kita moteris.
Ir zinokit as atleidau.Dabar pas mus antras medaus menuo.Mes puikiai sutariam,mylimes vos ne kas nakti (ogi ne jaunikliai esame
).Zodziu mes vel laimingi ir tikrai noriu su tuo vyru kartu pasenti ir kartu eiti atsiimti pensijos,kartu sedet ant suoliuko ir lesint balandzius.Taip,kad labai sunku pasakyt ar tas "trecias" isardo ar suartina...
QUOTE(Molė @ 2006 03 08, 15:51)
Manau, kad ne. Egoistė esu. Jei mano vyras, tai mano ir nesiruošiu nei su kuo dalintis.
Tokie dalykai praeina su amžiumi -kuo toliau ,tuo labiau tas egoizmas praranda aštrumą.
QUOTE(geguzevasaris @ 2006 03 08, 23:47)
Tokie dalykai praeina su amžiumi -kuo toliau ,tuo labiau tas egoizmas praranda aštrumą.
Cia man regis pas kiekviena savaip ..
Mano motina kokai buvo jaunystei reksne ir isterike
tokia ir liko
.. Bent jau aplinkiniai taip sako ..
QUOTE(klumpele @ 2006 03 07, 15:36)
Bandysiu išsakyti ir aš savo mintis šia tema.
Pirmiausia, kodėl neištikimybė žmones taip skaudina? Ogi todėl kad jie patiki aliuzija išsakyta bažnyčioje :"mylėti iki grabo lentos" Kodėl aliuzija?
Ogi todėl kad neįmanoma mylėti vieno žmogaus visą gyvenimą, nes žmogaus jausmai su amžiumi nuolat kinta. Nemanau kad po 10m. santuokos, vyras ir moteris myli vienas kitą taip pat kaip ir santuokos pradžioje. Jų meilė transformuojasi daugiau ar mažiau į prisirišimą. Kada nustosime kovoti su aliuzija "meilė iki grabo lentos" tada ir gyventi lengviau bus ir neištikimybę atleisti.
Antra, kadangi visi mes esame egoistai, todėl labai norime kad mylėtų ir gerbtų tik mus vienus, manome kad antra pusė neturi jokios teisės net žiūrėti į kitus. Įvykus neištikimybės faktui, pirmiausia įžeidžiamas mūsų EGO, vėlgi sudaužoma mūsų pačių susikurta aliuzija, kad tik mes esame "geriausi ir visokie kitokie -iausi" taigis sunku pažvelgti į realybės veidrodį, kad visgi toks nesi.
Čia biski iš filosofijos pusės.
Nežianu ar sugebėčiau atleisti neištikimybę, tikriausiai, kad ne, nes mano EGO ypač didelis. Nors realiai protu suvokiu, kad gyvenime yra ir žymiai idomesnių dalykų negu sedėti ir verkti dėl neištikimybės.
Manau nereikia per daug sureikšminti: neištikimybę. Gyvenimas eina....
Pirmiausia, kodėl neištikimybė žmones taip skaudina? Ogi todėl kad jie patiki aliuzija išsakyta bažnyčioje :"mylėti iki grabo lentos" Kodėl aliuzija?
Ogi todėl kad neįmanoma mylėti vieno žmogaus visą gyvenimą, nes žmogaus jausmai su amžiumi nuolat kinta. Nemanau kad po 10m. santuokos, vyras ir moteris myli vienas kitą taip pat kaip ir santuokos pradžioje. Jų meilė transformuojasi daugiau ar mažiau į prisirišimą. Kada nustosime kovoti su aliuzija "meilė iki grabo lentos" tada ir gyventi lengviau bus ir neištikimybę atleisti.
Antra, kadangi visi mes esame egoistai, todėl labai norime kad mylėtų ir gerbtų tik mus vienus, manome kad antra pusė neturi jokios teisės net žiūrėti į kitus. Įvykus neištikimybės faktui, pirmiausia įžeidžiamas mūsų EGO, vėlgi sudaužoma mūsų pačių susikurta aliuzija, kad tik mes esame "geriausi ir visokie kitokie -iausi" taigis sunku pažvelgti į realybės veidrodį, kad visgi toks nesi.
Čia biski iš filosofijos pusės.
Nežianu ar sugebėčiau atleisti neištikimybę, tikriausiai, kad ne, nes mano EGO ypač didelis. Nors realiai protu suvokiu, kad gyvenime yra ir žymiai idomesnių dalykų negu sedėti ir verkti dėl neištikimybės.
Manau nereikia per daug sureikšminti: neištikimybę. Gyvenimas eina....
pritariu
Visa beda paprastai ne tame, kad kazkas su kazkuo permiegojo, o tame, kad tuo momentu mes likom "uz borto".
Bet kuriuo atveju toks faktas mane tikrai iskaudintu. Bet atleisciau. Jei tai butu epizodinis dalykas. Jei tik tai nebutu nuolatine meiluze. O dar labiau nenoreciau niekad to suzinoti, nes kazkaip neturiu vilties kad iki pat senatves toks dalykelis nenutiks. Gal todel, kad ir pati kartais galvoju galinti taip pasielgti - kad ir teoriskai, bet jau kaip ir neistikima. Gal ne is lengvabudiskumo ar ciniskumo, gal is liudesio, gal is ilgesio, gal net is pykcio (juk nieka tai nesvetima). Bet vistiek mylimas vyras liktu be konkurencijos, nes, kaip minejo viena is jusu - ir as sekso nevetrinu taip labai kaip meiles. Manau, kad cia kiek primena vyriska poziuri - pamenu, vienam filme vyras savo "isduotai" zmonai pasake - tai buvo tik pasidulkinimas, toks pat nereiksmingas kaip rankos paspaudimas. Manau, kad isties gali taip buti. Ir toki dalyka atleisciau. Na, gal tik ne per 5 minutes:)
QUOTE(geguzevasaris @ 2006 03 08, 22:47)
Tokie dalykai praeina su amžiumi -kuo toliau ,tuo labiau tas egoizmas praranda aštrumą.
Tas ir yra, kad nepraeina.
QUOTE(Molė @ 2006 03 09, 13:25)
Nu ką padarysi...
Šiaip ,jei tau nuo 20 iki 25 ,tai sutinku ,kad tiki savo žodžiais ,jei virš 25 ,gal norėtum tuo tikėt ,bet jei virš 30 ir daug daugiau ,tai net nežinau...
