Berniukui 13 metų. Išgyveno nelaimingą atsitikimą. Įkrito į šulinį, šulinys 5 m. gylio, vandens 2 m. gylio. Ieškoti jo pradėjo tik po 4 val., rado per valandą, tai yra 5 val. po įkritimo. Kad nenuskęstų, teko stovėti 5 val. iki kelių vandenyje, ant nepatogios atramos, nuo kurios nuslydus būtų nuskendęs. Kai ištraukė buvo visiškai sušalęs, sunkiai judino kojas. Iš jo pasakojimų aišku, kad supranta, kad jo labai ilgai nepradėjo ieškoti, taip pat supranta, kad buvo jau labai pavargęs ir nusilpęs. Laikas buvo ilgas ir tikrai minčių turėjo būti labai daug. Manau, kad išgyveno baimę, kad jo neištrauks ir, kad jis neišstovės ir nuskęs, tai yra baimę, kad neišgyvens. Pasakoja labai epizodiškai ką pagalvojo, ką jautė. Fizinė sveikata susitvarkė, bet neramu dėl emocinės būklės.
Kaip reikėtų artimiesiems šioje situacijoje padėti vaikui išgyventi šį įvykį, kad kuo mažesnės būtų pasekmės ateityje? Ar reikėtų bandyti su juo apie tai kalbėtis dažniau, ar kaip tik palikti ramybėje, laukti, kol pats pasakos? Ką reikėtų akcentuoti kalbantis? Ar geriau po įvykio suteikti daugiau įdomios, neįprastos veiklos, ar kaip tik palikti žinomoje aplinkoje pabūti vienam, užsiimti žinoma veikla? Ar būna kokie išoriniai elgesio, kalbėjimo pasikeitimai, kurie parodytų, kad vaikui reikia pagalbos.
Aš stengiuos visada priminti vieną principą - kai reikalinga realaus psichologo pagalba - tai jos reikia ieškotis realios. Tikroji pagalba yra reali - akis į akį, kai matai žmogų, jauti jo intonacijas, galima jį net paliesti raminančiu prisilietimu. Nėra universalių patarimų. Internete gausit visokios informacijos - kiekvienas parašys kaip kam ir kas atrodo. Bet reali pagalba yra kai žmogus gyvai su kitu žmogumi kalbasi ir ieško sprendimo. Tik gyvai pabendravęs psichologas matys, ar reikalinga tam berniukui rimtesnė pagalba, ar viskas savaime gali susigulėti. Tik psichologas mokės tikslingai pakalbinti taip kaip reikia. Galbūt ir jums pačiai verta pakalbėti su psichologu, nes ir jums tai yra trauma.
Pritariu Keli Mutu,šiuo metu galima net per skype tokia pagalbą gauti (nuo 50 iki 100 litų).
Tačiau visgi nėra neįmanoma to padaryti pačiam,bent kiek.Kad tie prisiminimai ir buvusi situaciją tavęs nebekankintų reikia,kaip parodoksaliai tai neskambėtų ,ją iš naujo pergyventi ir tada arba išlieti emocijas ,kurios tada nebuvo išlietos arba pakeisti scenarijų( požiūrį į situaciją).Tai yra sunku ir vaikui ir suaugusiui prisimintyi skausmingus įvykius,todėl psichologas ar terapeutas padeda.Aš iš asmeninės patirties galiu sakyti,kad pirma jam reikia viską iki smulkmenų pasasakoti asmeniui su kuriuo jis jaučiasi saugus,nebijoti verkti,pykti ir išlieti emocijas,pasakyti savo didžiausias baimes ,kaip jautėsi,ko tikėjosi (tik nereikia jo raminti tada,turi viskas išeiti lauk),tada viską dar kartą surašyti ant popieriaus (rašant tos palaidos mintys turi susidėstyti į lentynas),o po to paimti koki pagaliuką išdrošti savo bėdą,idėti tą popierių,sukurti lauželį ir tą bėdą sudeginti,paleisti iš savęs.Tai skamba truputį šamaniškai,bet tai yra simbolinis pscichologinis veiksmas,padedantis padaryti tą įvykį išspręstu.
Aš vis prisimenu tokią iliustraciją: buvo toks serialas WESt Wing,apie JAV prezidentą ir jo komandą.Tai kartą juos ten apšaudė,pasikėsino,vieną rodės suzeidė,tai po to vienas patarėjas(Jošas Laimanas rodos) to negalėjo užmiršti ir išgirdus policijos sirenas jį purtydavo ir baimė paralyžuodavo protą,tokie nerimo,panikos priepuoliai.Taigi jis nuėjo pas psichoterapeutą ir tas liepė jam smulkiai viską prisiminti,vėl įsivaizduoti tą situaciją ir po to ,kai jis papasakojo visa tirtėdamas,jam pasakė,viskas jūs sveikas ( lol reikia praeiti katarsį ,kaip graikų tragedijoj.)
Sėkmės.
Tačiau visgi nėra neįmanoma to padaryti pačiam,bent kiek.Kad tie prisiminimai ir buvusi situaciją tavęs nebekankintų reikia,kaip parodoksaliai tai neskambėtų ,ją iš naujo pergyventi ir tada arba išlieti emocijas ,kurios tada nebuvo išlietos arba pakeisti scenarijų( požiūrį į situaciją).Tai yra sunku ir vaikui ir suaugusiui prisimintyi skausmingus įvykius,todėl psichologas ar terapeutas padeda.Aš iš asmeninės patirties galiu sakyti,kad pirma jam reikia viską iki smulkmenų pasasakoti asmeniui su kuriuo jis jaučiasi saugus,nebijoti verkti,pykti ir išlieti emocijas,pasakyti savo didžiausias baimes ,kaip jautėsi,ko tikėjosi (tik nereikia jo raminti tada,turi viskas išeiti lauk),tada viską dar kartą surašyti ant popieriaus (rašant tos palaidos mintys turi susidėstyti į lentynas),o po to paimti koki pagaliuką išdrošti savo bėdą,idėti tą popierių,sukurti lauželį ir tą bėdą sudeginti,paleisti iš savęs.Tai skamba truputį šamaniškai,bet tai yra simbolinis pscichologinis veiksmas,padedantis padaryti tą įvykį išspręstu.
Aš vis prisimenu tokią iliustraciją: buvo toks serialas WESt Wing,apie JAV prezidentą ir jo komandą.Tai kartą juos ten apšaudė,pasikėsino,vieną rodės suzeidė,tai po to vienas patarėjas(Jošas Laimanas rodos) to negalėjo užmiršti ir išgirdus policijos sirenas jį purtydavo ir baimė paralyžuodavo protą,tokie nerimo,panikos priepuoliai.Taigi jis nuėjo pas psichoterapeutą ir tas liepė jam smulkiai viską prisiminti,vėl įsivaizduoti tą situaciją ir po to ,kai jis papasakojo visa tirtėdamas,jam pasakė,viskas jūs sveikas ( lol reikia praeiti katarsį ,kaip graikų tragedijoj.)
Sėkmės.
Ačiū už patarimus. Pas psichologą vaiko eiti neprikalbinsiu. Šeimoje nėra tokių tradicijų. Jis turi išankstines nuostatas, kad pas psichologus vaikšto tik silpnavaliai ir mergiotės.
Pasakojo jis jau daugeliui žmonių, bet tikrai pasakojo ne dėl savęs, o parinkdamas ką kuriam sakyti. Ir pasiūlymas užrašyti savo jausmus jau buvo išsakytas - nerašo.
Ačiū už mintis su filmu. Prisiminiau, kad jo mėgstamam seriale yra viena vieta, kur herojė patiria stiprius išgyvenimus ir paskui nuolat sapnuoja. Reikės peržiūrėti, apie ką ten tiksliai ta serija, jau neprisimenu tiksliai. Gal galėsiu prie progos parodyti, kad tokių dalykų nereikia laikyti viduje, o reikia išsakyti, kad neliktų jų sukletos baimės.
Bandysim kaip nors padėti jam išgyventi.
Pasakojo jis jau daugeliui žmonių, bet tikrai pasakojo ne dėl savęs, o parinkdamas ką kuriam sakyti. Ir pasiūlymas užrašyti savo jausmus jau buvo išsakytas - nerašo.
Ačiū už mintis su filmu. Prisiminiau, kad jo mėgstamam seriale yra viena vieta, kur herojė patiria stiprius išgyvenimus ir paskui nuolat sapnuoja. Reikės peržiūrėti, apie ką ten tiksliai ta serija, jau neprisimenu tiksliai. Gal galėsiu prie progos parodyti, kad tokių dalykų nereikia laikyti viduje, o reikia išsakyti, kad neliktų jų sukletos baimės.
Bandysim kaip nors padėti jam išgyventi.
Sveiki,
jūs jam paaiškinkite ,kad psichologas,tai ne psichiatras,jis turi reikalą su sveikais žmonėmis ,kurie turi sunkumų išspręsti savo problemą.Problemą pripažinti ir spręsti,čia reikia jėgos ir valios,o neigti ir kantriai kęsti yra lengviau.JAV ir daugelio šalių kariuomenės turi psichologus,taigi ten ne skystalai surinkti.Konsultacija per skype būtų lengvesnė,nes kaip ir su kompu kalbi o ne gyvu asmeniu,ne tiek daug baimės.
Sėkmės.
jūs jam paaiškinkite ,kad psichologas,tai ne psichiatras,jis turi reikalą su sveikais žmonėmis ,kurie turi sunkumų išspręsti savo problemą.Problemą pripažinti ir spręsti,čia reikia jėgos ir valios,o neigti ir kantriai kęsti yra lengviau.JAV ir daugelio šalių kariuomenės turi psichologus,taigi ten ne skystalai surinkti.Konsultacija per skype būtų lengvesnė,nes kaip ir su kompu kalbi o ne gyvu asmeniu,ne tiek daug baimės.
Sėkmės.
QUOTE(pagyvenus @ 2011 06 17, 17:11)
Ačiū už patarimus. Pas psichologą vaiko eiti neprikalbinsiu. Šeimoje nėra tokių tradicijų. Jis turi išankstines nuostatas, kad pas psichologus vaikšto tik silpnavaliai ir mergiotės.
Pasakojo jis jau daugeliui žmonių, bet tikrai pasakojo ne dėl savęs, o parinkdamas ką kuriam sakyti. Ir pasiūlymas užrašyti savo jausmus jau buvo išsakytas - nerašo.
Ačiū už mintis su filmu. Prisiminiau, kad jo mėgstamam seriale yra viena vieta, kur herojė patiria stiprius išgyvenimus ir paskui nuolat sapnuoja. Reikės peržiūrėti, apie ką ten tiksliai ta serija, jau neprisimenu tiksliai. Gal galėsiu prie progos parodyti, kad tokių dalykų nereikia laikyti viduje, o reikia išsakyti, kad neliktų jų sukletos baimės.
Bandysim kaip nors padėti jam išgyventi.
Pasakojo jis jau daugeliui žmonių, bet tikrai pasakojo ne dėl savęs, o parinkdamas ką kuriam sakyti. Ir pasiūlymas užrašyti savo jausmus jau buvo išsakytas - nerašo.
Ačiū už mintis su filmu. Prisiminiau, kad jo mėgstamam seriale yra viena vieta, kur herojė patiria stiprius išgyvenimus ir paskui nuolat sapnuoja. Reikės peržiūrėti, apie ką ten tiksliai ta serija, jau neprisimenu tiksliai. Gal galėsiu prie progos parodyti, kad tokių dalykų nereikia laikyti viduje, o reikia išsakyti, kad neliktų jų sukletos baimės.
Bandysim kaip nors padėti jam išgyventi.
Na jei vaikas neina pas psichologa, nelabai jau reikia ir spausti. Paaugliui psichologo ivaizdis yra iskreiptas. Nes juk dazniausiai mokyklose vaikus siuncia pas psichologa, kai yra matomu, akivaizdziu problemu. Labai daznai mokytojos tai daro visu vaiku akivaizdoje.
Isgyvens jis viska ir naturaliai, tam reikia laiko. Per skaudzius isgyvenimus mes igauname patirti, tampame stipresni. Aisku, lengviau (sveikiau) isgyventu kalbantis.
Jei nesikalba kol kas atvirai su jumis, kiek jus noretumete, gal jis kalbasi su draugais? As, kai nesusisneku su savo penkiolikmeciu, pabendrauju su jo draugais. Stengiuosi palaikyti rysi su jais. Kartais tenka daugiau suzinoti is jo draugu, negu is jo. Tada jau zinant, del ko jam sirdele skauda, gali pradeti ir pokalbi.
Klausi, kokie isoriniai pokyciai turetu buti, kad jam reikia pagalbos? As manau, kad sia krize jis sveikai isgyvens, kai gales ramiai pasemti vandeni is sulinio.
Tai kalbu is savo isgyvenimu. As isilaikiau teises, po kokio menesiuko vaziavom i Telsius ir vyras man pasiule greitkeliu vaziuoti ant 100. Noredama pasirodyti as taip ir padariau. Salikeleje stovejo ir tranzavo seima su vaiku ant ranku, vyras pasiule juos paimti. As kai stojau, visiskai nesugebejau suvaldyti masinos, kadangi greitis buvo per didelis, ir zmonems teko pasitraukti, kad ju nekliudyciau. Nuo to karto as uz vairo nesedau 12 metu. Ir tur but buciau nesedus visai, bet vyras nupirko masina dovanu ir pastate po langais. As tuo metu vadovavausi tokia taisykle "nemoku, bet ismoksiu, viska galima padaryti, tik reikia noreti". Tada teko is naujo istruktoriu imtis. Jis man pasake tokius zodzius: "greitai vaziuok tik tada, kai busi uztikrinta savo vairavimu ir valdysi masina, o ramiai vaziuojant, avarijos rimtos nepadarysi niekada". Dabar be masiniuko savo gyvenimo nebeisivaizduoju.
Gal tai ir ne mano reikalas , Bet įdomu , kodėl šulinys buvo neuždengtas ? Kokio aukščio šulinio rentiniai ? Jei tai kanalizacijos tai privalo būti uždengtas arba aptvertas ., jei paprastas vandens , prieš įkritimą matyt laipiojo rentiniu , draugų akivaizdoje . Pasėkmės aišku išliks , bijos vandens ir artintis prie šulinio kol savo baimių neįveiks . Tai tokia kvailoka nuomonė
QUOTE(senmerge @ 2011 06 30, 10:43)
Gal tai ir ne mano reikalas , Bet įdomu , kodėl šulinys buvo neuždengtas ? Kokio aukščio šulinio rentiniai ? Jei tai kanalizacijos tai privalo būti uždengtas arba aptvertas ., jei paprastas vandens , prieš įkritimą matyt laipiojo rentiniu , draugų akivaizdoje .
Šulinys kanalizacijos, neiškilęs virš žemės, buvo pridengtas kažkokiu popierium ir apaugęs žolėm, todėl nesimatė. Tas pridengimas tiesiog įlūžo užšokus. Kadangi į teisėsaugą nesikreipėm, tai ir neišsiaiškinom, kad ten turėjo juo rūpintis ir uždengti ar pažymėti.
QUOTE(aukseklaipeda @ 2011 06 18, 13:10)
Klausi, kokie isoriniai pokyciai turetu buti, kad jam reikia pagalbos? As manau, kad sia krize jis sveikai isgyvens, kai gales ramiai pasemti vandeni is sulinio.
QUOTE(senmerge @ 2011 06 30, 10:43)
Pasėkmės aišku išliks , bijos vandens ir artintis prie šulinio kol savo baimių neįveiks .
Pagal šiuos požymius tokio lygio sukrėtimo vaikas nepatyrė. Ką tik iš stovyklos grįžo - savaitė sodyboje, nakvynė palapinėse, maudynės ežere. Treneriai jokių problemų nepastebėjo. Nei stovyklų, nei maudynių baimės neatsirado. Šuliniai irgi jokios baimės nekelia - tą, į kurį buvo įkritęs, pasilenkęs apžiūrėjo ir įvertino, kad tikrai išlipti pačiam nebuvo jokių galimybių.
Galimas daiktas, kad tikrai neišgyveno to tiek giliai, kad kiltų problemų. Per šį laiką kokius tris kartus iškrito proga apie tai pašnekėti - atsako ramiai, trumpai. Žodžiu tokiu pačiu stiliumi, kaip ir apie kitus jam ne per daug aktualius dalykus. Papasakojo, kaip šaukė, kodėl nešaukė visą laiką (kad neužkimtų ir iš kur tai sužinojo), kaip šildėsi (pūsdamas orą už marškinių), kada ir kodėl nusprendė ieškoti kur geriau atsistoti, kaip po to jis ten draugų akivaizdoje didvyriu buvo. Gal tikrai jo amžiuje aktualūs visai kiti dalykai, mintys buvo aiškiai koncentruotos į "išlikimą", todėl ir baimių dėl "kas būtų jei būtų" neatsirado.
Pagal šiuos požymius tokio lygio sukrėtimo vaikas nepatyrė. Ką tik iš stovyklos grįžo - savaitė sodyboje, nakvynė palapinėse, maudynės ežere. Treneriai jokių problemų nepastebėjo. Nei stovyklų, nei maudynių baimės neatsirado. Šuliniai irgi jokios baimės nekelia - tą, į kurį buvo įkritęs, pasilenkęs apžiūrėjo ir įvertino, kad tikrai išlipti pačiam nebuvo jokių galimybių.
Galimas daiktas, kad tikrai neišgyveno to tiek giliai, kad kiltų problemų. Per šį laiką kokius tris kartus iškrito proga apie tai pašnekėti - atsako ramiai, trumpai. Žodžiu tokiu pačiu stiliumi, kaip ir apie kitus jam ne per daug aktualius dalykus. Papasakojo, kaip šaukė, kodėl nešaukė visą laiką (kad neužkimtų ir iš kur tai sužinojo), kaip šildėsi (pūsdamas orą už marškinių), kada ir kodėl nusprendė ieškoti kur geriau atsistoti, kaip po to jis ten draugų akivaizdoje didvyriu buvo. Gal tikrai jo amžiuje aktualūs visai kiti dalykai, mintys buvo aiškiai koncentruotos į "išlikimą", todėl ir baimių dėl "kas būtų jei būtų" neatsirado.
[/quote]
nu ir saunu,reiskia del to neisgyvena ,jei jis nepasidare uzdaras,nebijo vandens viskas bus gerai ,tik reikia nelysti i akis su perdetu demesiu ,jis laikosi puikiai ,kai nores apie tai kalbeti ir tada kalbes
,neverskit eiti pas jokius psichologus ,nes jie gyventi nepadeda 
man teko skesti ,buvo be galo baisu kai jauti kaip i pilva bega saltas vanduo ,visas gyvenimas prabega akimirksniu ir spejau pagavoti kas uzaugins dukra,bet dievulis dave dar viena sansa,mane isgelbejo ,atgaivino,patys nemaloniausi pokalbiai buvo su psichologe ,as dziaugiausi kad esu gyva ir galiu dziaugtis dukra ir seima,o ji klausineja tokias nesamones ,kad kartais net pasimesdavau arba noredau ja pasiusti ....su savo tais vaistais vos iki durnyno nenuvare,kiekviena karta vis kitus rase,o as vis gerdavau ,todel dabar dalis mano gyvenimo yra isbraukta,nes nieko neatsimenu,o siam berniukui gyvenimas pries akis ,reikia baigti mokslus ir gyventi pilnaverti gyvenima,pats geriausias psichologas yra mama,jis jos kunas ir kraujas
QUOTE(pagyvenus @ 2011 07 04, 16:45)
Šulinys kanalizacijos, neiškilęs virš žemės, buvo pridengtas kažkokiu popierium ir apaugęs žolėm, todėl nesimatė. Tas pridengimas tiesiog įlūžo užšokus. Kadangi į teisėsaugą nesikreipėm, tai ir neišsiaiškinom, kad ten turėjo juo rūpintis ir uždengti ar pažymėti.
Pagal šiuos požymius tokio lygio sukrėtimo vaikas nepatyrė. Ką tik iš stovyklos grįžo - savaitė sodyboje, nakvynė palapinėse, maudynės ežere. Treneriai jokių problemų nepastebėjo. Nei stovyklų, nei maudynių baimės neatsirado. Šuliniai irgi jokios baimės nekelia - tą, į kurį buvo įkritęs, pasilenkęs apžiūrėjo ir įvertino, kad tikrai išlipti pačiam nebuvo jokių galimybių.
Galimas daiktas, kad tikrai neišgyveno to tiek giliai, kad kiltų problemų. Per šį laiką kokius tris kartus iškrito proga apie tai pašnekėti - atsako ramiai, trumpai. Žodžiu tokiu pačiu stiliumi, kaip ir apie kitus jam ne per daug aktualius dalykus. Papasakojo, kaip šaukė, kodėl nešaukė visą laiką (kad neužkimtų ir iš kur tai sužinojo), kaip šildėsi (pūsdamas orą už marškinių), kada ir kodėl nusprendė ieškoti kur geriau atsistoti, kaip po to jis ten draugų akivaizdoje didvyriu buvo. Gal tikrai jo amžiuje aktualūs visai kiti dalykai, mintys buvo aiškiai koncentruotos į "išlikimą", todėl ir baimių dėl "kas būtų jei būtų" neatsirado.
Pagal šiuos požymius tokio lygio sukrėtimo vaikas nepatyrė. Ką tik iš stovyklos grįžo - savaitė sodyboje, nakvynė palapinėse, maudynės ežere. Treneriai jokių problemų nepastebėjo. Nei stovyklų, nei maudynių baimės neatsirado. Šuliniai irgi jokios baimės nekelia - tą, į kurį buvo įkritęs, pasilenkęs apžiūrėjo ir įvertino, kad tikrai išlipti pačiam nebuvo jokių galimybių.
Galimas daiktas, kad tikrai neišgyveno to tiek giliai, kad kiltų problemų. Per šį laiką kokius tris kartus iškrito proga apie tai pašnekėti - atsako ramiai, trumpai. Žodžiu tokiu pačiu stiliumi, kaip ir apie kitus jam ne per daug aktualius dalykus. Papasakojo, kaip šaukė, kodėl nešaukė visą laiką (kad neužkimtų ir iš kur tai sužinojo), kaip šildėsi (pūsdamas orą už marškinių), kada ir kodėl nusprendė ieškoti kur geriau atsistoti, kaip po to jis ten draugų akivaizdoje didvyriu buvo. Gal tikrai jo amžiuje aktualūs visai kiti dalykai, mintys buvo aiškiai koncentruotos į "išlikimą", todėl ir baimių dėl "kas būtų jei būtų" neatsirado.
As manau, kad didesni soka esate patyrusi jus pati, taciau esate stipri ir jau jauciates gerai.
Viskas su tuo vaiku bus gerai,pasišnekėjote,jis tą situaciją pamatė jau iš kitos pusės ir pergyveno.
Jūs neskiriate psichologo,psichoterapeuto nuo psichiatro.Psichologas ar psichoterapeutas (patobulintas,įgijęs spec.kvalifikacija ir dažniausiai ne gydytojas) iš esmės padeda žodžiu,klausymusi ir panašiai ir jokiu vaistų jie nei skiria,nei turi teisės juos skirti, o psichiatras yra gydytojas ir jau gydo vaistais ligonius ir tik nedaugelis psichiatrų turi ir psichoterapeuto kvalifikaciją,nes reikia papildomai mokytis.Suprantu jūsų patirtis su "psichologu" buvo nemaloni,iš vis knaisiotis po savo sielą ,blogus prisiminimus nėra malonus dalykas,mes juos linkę užmiršti,tačiau matyt šįkart jūsų psichoterapeutas buvo laikas ir jūs pati.
Sėkmės.
QUOTE
patys nemaloniausi pokalbiai buvo su psichologe ,as dziaugiausi kad esu gyva ir galiu dziaugtis dukra ir seima,o ji klausineja tokias nesamones ,kad kartais net pasimesdavau arba noredau ja pasiusti ....su savo tais vaistais vos iki durnyno nenuvare,kiekviena karta vis kitus rase,o as vis gerdavau ,todel dabar dalis mano gyvenimo yra isbraukta,
Jūs neskiriate psichologo,psichoterapeuto nuo psichiatro.Psichologas ar psichoterapeutas (patobulintas,įgijęs spec.kvalifikacija ir dažniausiai ne gydytojas) iš esmės padeda žodžiu,klausymusi ir panašiai ir jokiu vaistų jie nei skiria,nei turi teisės juos skirti, o psichiatras yra gydytojas ir jau gydo vaistais ligonius ir tik nedaugelis psichiatrų turi ir psichoterapeuto kvalifikaciją,nes reikia papildomai mokytis.Suprantu jūsų patirtis su "psichologu" buvo nemaloni,iš vis knaisiotis po savo sielą ,blogus prisiminimus nėra malonus dalykas,mes juos linkę užmiršti,tačiau matyt šįkart jūsų psichoterapeutas buvo laikas ir jūs pati.
Sėkmės.
