2005 metų spalio 5 diena. Rytas. Būsimasis tėvelis keliasi į darbą.Iš vakaro prašiau, kad prižadintų mane kartu papusryčiauti. Po keliolikos minučių (nes aš jau buvau prabudusi



Rytas buvo rūkanotas...Per langa buvo liūdna matyti niuroką orą. Bet žinojau, kad taip laukiama diena jau visai šalia

Tik išslinkus iš lovos - tiesiai į tauletą. Jau buvo gal penktas apsilankymas tą naktį.Prieš sedantis ant klozeto - "kažkas" nubėgo...Kadangi pirmasis gimdymas neįsivaizdavau kaip turi atrodyti nubėgę vandenys. Iš karto padariau išvadas, kad gimdau...

Pasiskambinau gydytojui, jis patarė atvažiuoti. Išsimaudžiau, susidėjau daiktus, kurių nebuvau susidėjusi prieš šešis mėnesius


Atvažiavus į ligoninę, mane apžiūrėjo rezidentė ir pasakė, kad kaklelis jau atsidaręs 3 cm. Kad aš jau gimdyvė, bet dar galėčiau pasivaikščioti lauke pora valandų, kad procesas greičiau vyktų. Gydytojas, pas kurį turėjau gimdyti, tuo metu turėjo operaciją, todėl užtruko pora valandų...
Pasivaikščiojau, dar pasivaikščiojau... Tada dar pasivaikščiojau... Grįžau atgal... Gydytojas jau buvo laisvas. Jis mane apžiūrėjo. Jo diagnozė - dar galiu važiuoti namo, ir laukti kada tikrai prasidės gimdymas. Vandenys nebuvo nubėgę. O vaikelis jau buvo pernešiotas 4 dienas. Aš griežtai pasakiau : iš čia aš niekur nevažiuosiu, aš gimdysiu šiandien! Gydytojas atsiklausė, ar tikrai noriu gimdyti šiandien. Aš užtikrintai tariau, kad taip.

Jaučiausi labai gerai, nes tikėjau, kad dar šiandien laikysiu tave savo rankose. Ir kas galėjo pamanyti, kad aš klydau.
Buvo 12.30 kada "susitarėme" su gydytoju, kad aš gimdysiu. Gimdykloje buvau apie 14 valandą. Apie 14.30 įstatė kateterį į ranką ir paleido vaistukus gimdymo veiklai reguliuoti. Tada atėjo anesteziologas daryti epidūrinės nejautros. Apie 15 valandą gydytojas nuleido vandenis. Bet ir tada kaklelis atsidarinėjo labai lėtai, o kai buvo leidžiami nuskausminamieji jis atsidarinėjo dar lėčiau.


Sąremiai buvo per silpni, kaklelis neatsidarinėjo, man labai skaudėjo. Galvojau neištversiu, numirsiu, nepagimdysiu. Prašiausi cezario...Prašiau, kad šiandien išleistų namo...Žadėjau atvažiuoti "pabaigti gimdyti" kitą dieną. Tikėjau tuo, ko prašiau. Deja, mano prašymai taip ir liko nesuprasti.
Klausiau gydytojo kada galėsiu stumti. Jis pažadėjo, kad gal būt apie 12 val nakties. Atėjo ir lauktoji valanda, bet kaklelis buvo pilnai neatsidaręs. Kankinausi ir toliau. Prašiau nuskausminamųjų, bet jie tik dar labiau prailgino gimdymo veiklą. Man suleido nežmoniškai daug gimdymo veiklą reguliuojančių vaistų, bet jie ne ką padėjo. Minutės ėjo kaip valandos, skausmas buvo nepakeliamas. Drąsino mane ir vyras, ir akušerė ir gydytojas.
Aš ramiai kentėjau skausmą, dejavau, nešaukiau, nes maniau, kad tave išgąsdinsiu. Norėjau tik viena, kad tai greičiau pasibaigtų. Bet...

Kadangi dar vaikelio galvytė nebuvo įsistačiusi į dubenį, apie 2.30 naktį gydytojas pasiūlė pabandyti stumti. Pabandžiau... Gal būt pasisekė, man jau niekas nieko neaiškino. Buvau labai nusilpusi. Apie 4 val nakties pradėjau stumti, prasidėjo gimdymas. Kaklelis jau buvo pilnai atsidaręs. Stūmiau iki 6 ryto. Bet nea...

Jau neregavau kas vyksta, man norėjosi tik viena, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.

Vakuumo pagalba per 20 min mano angelėlis gimė.
Tačiau taip ir neleido man tavęs palaikyti. Pasiūlė tečiui nukirpti virkštelę. Ką tik gimusį iškėlė man parodyti. Mačiau tave... Nors negaliu teigti kad mačiau... pro miglą akyse mačiau tavo siluetą.

Tave atėmė iš manęs iš karto po gimdymo, tu gimei ne tik pridusęs, bet buvo ir patemptas kaklelis, ir puslytė ant galvytės buvo, apibrozdintas visas. Vėliau paaiškėjo, kad dar prisimetė ir stipri kraujo infekcija, bei gelta.
Viskas buvo baigta, o gal tik prasidėjo? Juk žinojau, kad jau greit tave laikysiu rankose...

Daug apie savo gimdymą pasakojau visiems, ir didžiavausi, kad teko tai patirti, nes tave myliu labiau nei gailėjausi patirto skausmo.
Niekas negali labiau džiuginti, nei tavo egzistavimas. Niekas nepakeis tavo akyčių žvilgesio. Niekas negalėtų pasisavinti mano meilės tau, mano mažasis angelėli.
Ir tai ką patyriau, neatstoja visko, ką gavau kartu su tavo gimimu. Tarsi švelnus angelo bučinys, švelnus kaip šilkas buvo pirmasis pasimatymas su tavimi.

Nėra nieko gražiau pasaulyje, kaip susilaukti tokio kaip tu. Tu pats nuostabiausias. Ir nebaisu dar daugiau iškentėti vardan tokio angelo. Būk laimingas, mano mažasis angelėli....
