Sveikos,
pasuoju su "Sagrenes oda"...

Atrodo ir uzkabino, ir visai patiko iki tos "odos" atsiradimo, nuuu beeet paskuiiiiiiii.... Nzn, kaip lietuviskam variante, bet man kolege paskolino pati pirmaji leidima, kuris dar nebuvo koreguotas ir sutrumpintas, tai skaitau, berods, prancuziskai suprantu, bet cia - baigiu puslapi ir vel atgal...

Visi tie ju monarchistiniai, filosofiniai ir visi kiti idealistiniai pokalbiai su Balzako zodziu "zaismo" isvedziojimais man tiesiog nelindo i smegenis.... Dar buvau prisedus balkone pries saulute, tai galva patapo tokia tuscia, tusciaaa, jog padejau knyga i sali ir akyse tiesiog prasviesejo.

Kazkaip kiti Balzako kuriniai susiskaite zymiai lengviau, nors anuomet buvau paaugle, taciau neatbaide nei "Eugenijos Grande" niurumas, nei "Poniu laimes" storumas, bet tokiame amziuje butent tas ir idomu, kad ieskant patinkamu dalyku, noras eiti toliau yra zymiai stipresnis, net jei reikia "perlipti per save"... Manau, pasikeite prioritetai - gyvenimas pasidare per trumpas, todel tiesiog nebegaliu prisiversti veiklai, kuri nesuteikia malonumo, nes maksimalistinio suvokimo, jog del bendros erudicijos galima "pasikankinti", jau nebeturiu.
Tiesa, pries savaite suzinojau viena gana idomu dalyka, kas galbut pravers skaitysiancioms si romana iki galo - Balzako (taipogi Hugo, Zola ar Diuma) iskalbingumas buvo itakotas pinigu! Ju pragyvenimo saltinis buvo knygos ir jiems mokejo ne uz turini, o uz zodziu skaiciu - todel paprasciausias siuzetas tapdavo apipintas filosofinemis tiradomis, gyvenimiskomis teorijomis su nesibaigianciais palyginimais, moralinemis ditirambomis bei istoriniu faktu rinkiniais... Vnz, gerbiu siuos rasytojus jau vien uz ju grazia bei islavinta iki negalejimo kalba, o pries ta, kuris isverte "Sagrenes oda" tiesiog keliu kepure!

P.s. beje, del tu paciu paskatu senoviniu prancuzu vardu rasyboje yra daug netariamu raidziu, kaip, pvz., Thibault (nors tariasi Tibo) arba Ghislaine (nors tariasi Gilen), nes juos suteikdavusius vienuolius atlygindavo uz kiekviena raide...