prisiduodu su perskaitytu
Šantaramu 
ilgai galvojau, ką apie ją parašyti. beveik 800 puslapių, spėjau susigyventi su jos veikėjais, iš tikrųjų gaila buvo skirtis. man atrodo, kad lietuviškoje anotacijoje akcentuojami visai ne tie dalykai. na, taip, autorius/veikėjas - (buvęs) narkomanas, kontrabandininkas, vagis, dar ten bala žino kas; pabėgęs iš kalėjimo - bet tai tik...na, kaip geltonosios spaudos antraštės, viršūnėlės, kai visai nebandoma pasigilinti, kas slepiasi už tų etikečių. Aišku, tai marketinginis triukas, bet man atrodo, kad dėl jo bus atbaidyti tie žmonės, kuriems ji galbūt būtų patikusi. net ir čia, mūsų skyrelyje. taip, čia daug žiaurumo, ir pati knyga dažnai yra nelinksma, bet man labai artimas pagrindinio veikėjo, Lino, dorybės ir garbės atskyrimas. ("Galima kariauti garbingai - tam ir yra Ženevos konvencija, o taiką galima primesti negarbingai. Iš esmės garbė yra menas būti kukliam. Gangsteriai, kaip ir policininkai, politikai, kareiviai ir šventieji, gerai atlieka savo darbą tik jei lieka kuklūs."
Indija manęs pernelyg nežavi, gal todėl patiko sveikas Lino požiūris į ją - jis nei "nušvinta", susidūręs su šventaisiais, nei nusuka akių nuo lūšnyno. tiesiog gyvena, bandydamas suprasti indus ir galiausiai pamilsta miestą, kuriame atsidūrė.
buvo daug dalykų, kurie sudomino, bet aš nesiėmiau svarstyti, ar taip buvo iš tikrųjų, man tai nebuvo taip svarbu. tai, ką patyrė pagrindinis veikėjas gali atrodyti neįtikėtina, bet mane turbūt labiausiai nustebino tai, kad knyga nebuvo tokia šokiruojanti, kokią žadėjo leidėjai. gal dėl rašymo stiliaus - švelniai filosofinio, be pompastikos, didžiavimosi, viskas taip paprastai ir žmogiškai