Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą" baisiai nustebino, nes tikėjausi rytietiško romano, o gavau visiškai vakarietišką. Tikėjausi pagauliau suprasti rytus, o gavau Starsky & Hutch su neįprastais valgiais (prisipažinsiu, kad ir aš neatsisakyčiau į universitetą važinėti su Gran Torino).
Bijau prisipažinti, bet patiko. Gal dėl senų hollywood'o filmų? Va "Tūkstantis saulių skaisčių" yra būtent tai, ko reikia. Nagrinėjamos religijos ir tautų kišimosi į politiką problemos aktualios visiems, todėl nežinau kodėl taip dažnai knygą rekomenduoja moterims?Charles Yu "How to Live Safely in a Science Fictional Universe" nemanau, kad kas skaitė, bet pavadinimas yra apgaulingas ir skaityti verta ne tik fantastikos megėjams. Knyga lyg ir apie keliavimą laiku, bet pasakojama apie tėvo ir sūnaus santykius. Sūnus yra autorius ir pasakotojas. "Keliautojo laiku žmona" keliavimas laiku yra gražus ir baigiasi dažniausiai laimingai, o čia atvirkščiai, paaiškinama kodėl žmogus visada nori grįžti tik į blogiausius gyvenimo įvykius, nors ir jų niekada negali pakeisti (panašu į Lost). Kas nori rimtos knygos apie keliavimą laiku, tai siūlau Connie Willis "Pasaulio pabaigos knygą" (tęsiniai "Black Out" ir "All Clear" prastesni). Ją išleido Eridanas ir todėl atrodytų, kad tai 100% fantastika, bet labai jau tikroviška viduramžių atmosfera. O šita yra tiesiog labai linksma ir šiek tiek filosofinė.
Jevgenij Zamiatin "Mes" atrodo įkvėpė Orwell'ą ir Huxley parašyti antiutopijas, o pati nėra tokia gera. Čia viskas paprasta ir suprantama, autorius tiesiog aprašo kokia baisi yra totalitarinė Vieninga Valstybė. Viskas sutvarkyta naudojant neteisingą, supaprastintą matematiką, o kadangi autorius statė laivus, greičiausiai matematiką moka ir būtent tokia ją pavaizdavo tyčia. Meilė tvarkoma naudojant talonėlius, todėl galima užsisakyti, kurį nori žmogų. Esmė atrodytų aiški, visi laimingi, bet nėra laisvi. Laisvė yra tas žmogaus "aš", kurį praradus, žmogus tampa "mes" dalimi ir praranda bet kokį norą priešintis. Skirtingai nei "1984-aisiais", niekas nekeičia istorijos ir nedraudžia meno. Ta istorija ir menas pati be žmogaus "aš" neturi jokios vertės. Viskas būtų puiku, jei nebūtų Moras sugalvojęs Utopijos. Labai jau komunistiškas utopiečių gyvenimas, kad tokia Zamiatino antiutopija atrodytų įtikinama. Jei Dydisis Brolis visada stebi, tai utopiečiai elgiasi taip kaip turi ir negali nusikalsti. Kitose utopijose meilę reguliuoja valdžia labai panašiai į Zamiatino (Campanella) arba apskritai neutralizuoja panašiai į Orwell'o. Bet kurioje utopijoje numalšinami savanaudiški "aš" interesai, kad liktų tik "mes". Niekaip man nepavyksta rasti romane antiutopiškumo. Valstybės pusėje yra veikėjo racionali pusė, kurią turbūt daug lengviau paaiškinti... racionaliai.
Gal utopija turi būti iracionali ir tokia pat gąsdinanti kaip skaičius i pagrindiniam veikėjui. 
Jei Orwell'o antiutopiškumas yra ryškus ir tamsus, nors ir kiek pasenęs, nes labai jau aiškiai jaučiamas antrojo pasaulinio karo laikų Londonas, tai Zamiatino antiutopija neturi atskiro laikotarpio vaizdo ir todėl atrodo aktuali visada, nors ir nelabai baisi. Labai jau perdėtai "animaciniai" veikėjai taip pat nepadeda parodyti, kokia baisi ši antiutopija.
