Kaip susitaikyti?

Sveiki.
Tai pirma mano sukurta tema, tikiuosi - ne paskutinė.
Matote – aš dar nevedęs, ir man tikrai reiktu patarimo iš žmonių kurie tai jau pergyveno.
Aš turiu merginą ir tikrai norėčiau žengti tolesnius žingsnius, bet atsirado problemėlė: ji ant manęs pyksta. Didelio pagrindo tam nereikia, užtenka žodžio, gesto ar panašiai. Tai prasidėjo prieš kurį laiką ir tik stiprėja: priežasčių reik vis mažiau ir mažiau, aš ja “nervinu” vis dažniau ir dažniau.
Man nesmagu, bet tai būtų niekis, svarbiausia – jaučiu kad jai pačiai tai nepatinka. Kartais man atrodo, kad ji pradėjo manęs vengti, kad tik “nesinervintu”.
Aišku jei tai būtų tik eilinė draugystė, “liktume draugais” ir viskas, bet šiuo atveju aš tikrai norėčiau daugiau… Taip kad nesupraskite klaidingai, man nereikia patarimų tipo “mesk ir gyvenk toliau”. Aš norėčiau susitaikyti. Manau, kad jei ji “nesinervintu”, šalia manęs pradėtų jaustis geriau ir viskas pakryptu ta vaga kuria aš labai norėčiau – link bendro gyvenimo.
Ar susidūrėte su tokiomis problemomis patys? Kaip elgtis? Moterys, patarkit! Įsivaizduokite, kad jūsų draugas jus staiga “sunervino”, kaip jis jūsų manymu turėtų elgtis po to? Aš jau išbandžiau viską kas į galva atėjo, bet bijau, kad be gero patarimo viskas gali baigtis liūdnai. Kas norės tekėti už žmogaus, su kuriuo gerai nesijaučia?
Iškarto atsakau 90% perskaičiusiu šį laišką ir norinčiu paklausti:
ne, buvo ir kitokie laikai ir visai neseniai
ne nepamenu, kad būčiau ką padaręs “netaip”, nors ir labai stengiuosi
taip, esu tikras, kad mes vienas kitam skirti ir galėtume susituokti, jei ne tie “susinervinimai” lygioje vietoje

o man atrodo kad cia santykiu pabaiga tik mergina tau nepasako tai...vengimas,nervavimasis tik priezastis isvengti to galutinio pokalbio...jei mergina myletu,ji bandytu kalbetis,kodel taip yra? kodel ji nervuojasi ir panasiai...

nieks tau nepataria mesti jos,bet atrodo kad tu jau metamas tik labai subtiliai

ar kalbėjai su ja?
ar ji gali paaiškinti,kokiose situacijose ir kaip nervini ją?
ar ji taip pat tvirtai nusiteikusi dėl jūsų ateities kartu?

kai mane vyras nervina,tai aš žinau-man PMS arba darbe buvo negera,o jis pasipainioja po kojom.bet visada galiu jam tai paaiškinti ir atsiprašyti.ir žinau,kad ir toliau noriu būt su juo.

vat jei į 2 ir 3 klausimą ji atsakys neigiamai,jau pradėčiau rūpintis.rūpintis reiktų jau tada,kai ji atsisako apie tai šbekėt.o jei kalbasi,ir dar normaliu tonu,tada tik įdėmiai klausykis-ne tik priimk jos tariamus garsus,bet ir išgirsk,ką ji sako,skaityk tarp eilučių

pritariu auksciau pasirasiusioms.

jei jauti, kad tu ja is esmes nervoji - na ta prasme, jinai pradeda pykt ir nervotis del absoliuciu smulkmenu, kazkokie, na, marazminiai konfliktai gaunasi - apie galimybe, kad jinai razliubila, reiktu pagalvoti.

esu buvusi situacijoje is abieju pusiu. vienintelis patarimas - duoti jai laisves, ta prasme, nores bendrauti, pati susiras; mazint bendravimo intensyvuma; jei tik pradeda del smulkmenu nervotis, aiskiai trumpai pasakyt, kad del marazminiu smulkmenu tu pyktis nenori, ir tegu paskambina, kai nervas praeis.

gal tiesiog jusu bendravimas tampa jai perdaug intensyvus, jinai jauciasi spaudziama. jeigu jos niekas konkreciai nenervina, tiesiog leisti jai nusiramint ir taves pasiilgt.


zodziu, duoti jai daugiau erdves, tuo tarpu gyvenant savo gyvenima, neklausinejant, nekeliant scenu, ir ziureti, ar is jos puses yra interesas i santykius idet pastangu. tai nereiskia mesti ar ka, tiesiog gal jinai yra is tu zmoniu, kurie kai santykiuose intymumas dideja, megsta uzsibrezt tam tikras ribas ir atsitolint.

svarbiausia, gyvent savo gyvenima, ir ziuret su protu - jei matai, kad mergina nesuinteresuota issprest problemas, daryt isvadas.


jo, o tokiu zmoniu yra, kurie vietoj to kad pasakytu, "aciu, mylejau, o dabar nebe, sekmes ir viso " kelia kvailus konfliktus, tikedamiesi, kad tu juos paliksi pirmas...
uzknisa tokie juodai

o man pyktis ima daugiau ant tokiu zmoniu kategorijos kurie nenori isgirsti kas jiems sakoma,uzsimenama..nenori nei girdeti nei matyti jiems sakoma:"viskas..stop,pabaiga",jie girdi:"aha..sansas dar yra..reikia tik pagalvoti ka daryt"

aš palaikau šią mintį

Mudu su vyru išgyvenom tokius sudėtingus metus. manau, svarbiausia, parodyti antrai pusei, kad esi pasiruošęs keistis. Jokiu būdu nepataikaut, bet būtent ieškoti kompromiso, tik turėtum pakalbėti su ja ir išsiaiškinti, ar mergina taip pat nori saugoti santykius. jei ne, per prievartą nelabai kąpadarysi...

Pažįstu tokią būseną kaip tavosios merginos. Mano nuomone labai panaši į tai, ką pasakė alinute_m. Nespausk klausimais ir aiškinimaisis, o rodyk daugiau dėmesio. Paklausk žmogaus, ką norėtų veikti, kokia nuotaika, kaip jaučiasi..
Gal tiesiog viduj kažkas susikaupę, ko negali išsakyt, ko dar nesusivokė, o tai labai išmuša iš pusiausvyros ir erzina.
O ar netapo tau judviejų santykiai kaip savaime suprantamas dalykas, kuris jau visas užkovotas, kurio nebereikia siekti, nes jau turi?

kokias 10 min nelįst man į akis, o paskui paklaust ar noriu apie tai pašnekėt

Kaip suprantu aš tavo merginą.. Man tokie pykčio priepuoliai prasidėjo, kada pradėjau suprasti, kad prarandu kažką, kaip laisvę, kaip nepriklausomybę, kaip vienišumą.. Turbūt esu ne tokia, kaip daugelis kitų, tačiau man labai sunkiai sekėsi tai prarasti.. Tai praėjo - su laiku, su supratimu, kad niekas taip ir neprarasta, kad viskas taip pat, tik mylimas šalia.. Užtat dabar viskas yra puiku, tik reikėjo tai pergyventi..
Gal klystu, gal tavo draugei yra kitaip, o gal kaip tik tai ir yra problema - tu dar ne toks artimas, bet ir jau pernelyg artimas.. Ribos peržengimas gal dabar? Čia tik prielaidos..
Ką daryt draugui - nežinau. Nėra tokio recepto, tik pats gali bandyti viską.. Gali duoti šiek tiek erdvės, po to vėl priglausti ją arčiau, ir t.t.

Parašysiu iš asmeninės patirties. Prieš keletą metų išgyvenau lygiai tą patį, ką tu aprašei. Mano draugas mane tiesiog nervindavo, kiekvienas jo judesys ar net žodis tiesiog siutindavo ir nei vienas, nei kitas negalėjom paaiškinti kas darosi. O anksčiau sutardavome tikrai gerai. Viskas tarsi apsivertė per vieną dieną. Vienas pyktis nesibaigdavo, o jau prasidėdavo kitas ir taip diena iš dienos ir dėl menkiausios smulkmenos. Tokia situacija labai vargino mus abu. Aš kentėjau pati ir jį verčiau kentėti. Negelbėjo niekas, nei pokalbiai, nei aplinkos pakeitimai. Geros akimirkos trukdavo labai trumpai. Galų gale aš supratau, kad aš jo nebemyliu, kad nebėra tokių jausmų, kokie buvo seniau. Dabar jau keletas metų kaip mes esame išsiskyrę. Neliko jokios nostalgijos, jokių jausmų. Išsiskyrus su juo tarsi iš naujo atgimiau. Susiradau naują draugą ir dabar esu labai laiminga. Bet žinau, kad jis dėl to labai ilgai kentėjo ir pergyveno. Tiesiog jis mane mylejo, o aš - ne.
Jokiu būdu nenoriu teigti, kad ir jūsų situacija yra tokia pati. Galbūt pas jus tik laikini pykčiai ir nesutarimai, gal tiesiog jai reikia daugiau laisvės, privatumo. Pabūkite atskirai keletą dienelių. Leisk jai pabūti pačiai su savimi, pamąstyti. Gal jūsų atveju tai padės. Sėkmės

Ačiū už patarimus. Tikrai išbandysiu keletą.
Dėl to ir parašiau, kad mes su ja kaip ir kalbėjome ta tema. Bet nei ji, nei aš nežinome ką tai reiškia ir ką daryti. Malonu, kad yra pavyzdžių, kai viskas susitvarkė gerai. Aišku gaila, kad ne pas visus…
Bet matyt ir tokio varianto atmesti negalima.
O erdvės duodu kiek galiu – mes gyvenam atskirai, stengiuosi paskutiniu laiku į akis nelysti. Bet aš taip pat turiu poreikiu. Jei jau pagalvojote kažką – meskit iš galvos. Aš kalbu apie bendravimą. Ar bandėte laikytis nuo žmogaus kurio jums labai trūksta toliau? Mane tai žudo daugiau nei jos pykimai…