keith - jeigu jauti savo širdį arba jeigu ji net ramybės būsenoj pradeda plakti didesniu nei įprastai dažniu, reikėtų pasitikrinti sveikatą, nes gali būti, jog persitreniravai. Arba tiesiog padaryk vienos ar kelių dienų pertrauką. Beje - persitreniravimo tikimybė padidėja, jeigu tarp treniruočių daromos per mažos poilsio pertraukos, trūksta miego arba patiriamas stresas darbe, šeimos gyvenime. (apie pervargimą\persitreniravimą nukopijuosiu gerą straipsnį pačioje pranešimo apačioje, jei kam bus įdomu ir turės laiko paskaityti, tai galės tai padaryti).
Kažkas sakė, kad aš tikriausiai specialistė bėgiojime. Ne, aš nesu specialistAS
 ir ne, aš nebėgioju (nebent retais atvejais). Aš labiau mėgstu minti dviratį (na va, nereikėjo užkabint, nes tuoj prasidės mano romanai). Su juo ir pakeliauti gali, ir vaizdų visokių prisižiūrėti (keliaujant ten, kur mašinos nepravažiuoja, ir ne ant 100, o lėčiau, galima labai daug ko pamatyti. Jeigu kas manote, jog Lietuvoje keliauti nuobodu ir jog čia negražu - išdrįskite pakeliauti ant dviračio, pakeisite savo nuomonę), ir adrenalino gauti, ir fizinę formą palaikyti, ir šiaip skaičiau, kad dviratis sveikiau ir efektyviau (nors čia manau galima ir pasiginčyti). Pradžia buvo tokia, kad šiltą vasaros dieną prisiminiau, jog turiu dviratį. Išvažiavau. Užsikabinau. Pradžioje tai buvo tiesiog naujas hobis ir įdomus laisvalaikio praleidimas, vėliau nusipirkau ir brangesnį dviratį (dar vėliau - susirinkau dar brangesnį pats, nusipirkęs atskiras dalis), klipsinius batus (tokie batai, kurie įsisega į pedalus ir neatsikabina nuo jų tol, kol nepasuki kojos į šoną. Su tokiais batais dirba daugiau raumenų grupių, važiuoti lengviau, taip pat nėra pavojaus, jog koja nuslys nuo pedalo, lengviau peršokti kliūtį kelyje, užšokti ant bortelio, kilti į kalnus), aprangą, o dabar jau ir į klubą patekau, pradėjau į varžybas važinėti ir rimtai sportuoti. Ir va, dabar jau nežinau nei kiek tūkstančių tam išleidau (taip, tūkstančių. Dviračių sportas - brangus reikalas), nei kiek laiko paaukojau. Bet galiu pasigirti tuo, jog mano fizinė forma gera, o valgau viską iš eilės net nežiūrėdamas į sudėtį ir kiekį (per dieną sudeginu bent kelis tūkstančius kilokalorijų, tad patikėkit, apetitas pasidaro labai didelis)
  ir ne, aš nebėgioju (nebent retais atvejais). Aš labiau mėgstu minti dviratį (na va, nereikėjo užkabint, nes tuoj prasidės mano romanai). Su juo ir pakeliauti gali, ir vaizdų visokių prisižiūrėti (keliaujant ten, kur mašinos nepravažiuoja, ir ne ant 100, o lėčiau, galima labai daug ko pamatyti. Jeigu kas manote, jog Lietuvoje keliauti nuobodu ir jog čia negražu - išdrįskite pakeliauti ant dviračio, pakeisite savo nuomonę), ir adrenalino gauti, ir fizinę formą palaikyti, ir šiaip skaičiau, kad dviratis sveikiau ir efektyviau (nors čia manau galima ir pasiginčyti). Pradžia buvo tokia, kad šiltą vasaros dieną prisiminiau, jog turiu dviratį. Išvažiavau. Užsikabinau. Pradžioje tai buvo tiesiog naujas hobis ir įdomus laisvalaikio praleidimas, vėliau nusipirkau ir brangesnį dviratį (dar vėliau - susirinkau dar brangesnį pats, nusipirkęs atskiras dalis), klipsinius batus (tokie batai, kurie įsisega į pedalus ir neatsikabina nuo jų tol, kol nepasuki kojos į šoną. Su tokiais batais dirba daugiau raumenų grupių, važiuoti lengviau, taip pat nėra pavojaus, jog koja nuslys nuo pedalo, lengviau peršokti kliūtį kelyje, užšokti ant bortelio, kilti į kalnus), aprangą, o dabar jau ir į klubą patekau, pradėjau į varžybas važinėti ir rimtai sportuoti. Ir va, dabar jau nežinau nei kiek tūkstančių tam išleidau (taip, tūkstančių. Dviračių sportas - brangus reikalas), nei kiek laiko paaukojau. Bet galiu pasigirti tuo, jog mano fizinė forma gera, o valgau viską iš eilės net nežiūrėdamas į sudėtį ir kiekį (per dieną sudeginu bent kelis tūkstančius kilokalorijų, tad patikėkit, apetitas pasidaro labai didelis)  na aišku, mcdonald meniu ir čipsų vengiu, bet šokoladų ir cepelinų nepraeinu. Dar pastebėjau, kad ir sergu mažiau nei seniau (manau sportas turėjo tam kažkokios tai įtakos). Minu aš įvairiai - kai užsimanau adrenalino, lendu į mišką ir kopiu į stačiausius šlaitus ar neriu žemyn nuo stačiausio kalno bei laviruoju tarp medžių (Lietuvoje yra tokių trasų, iš kurių gaunamo malonumo negalima būtų net lyginti su Lietuviškomis karuselėmis. Jausmas unreal), o didint savo pajėgumą ir palaikyti formą važiuoju į plentą. Dviračiai viskam būna skirtingi (treniruotėms miške, treniruotėms plente, varžyboms (kalnų, atskiro starto, treko, grupinėms ir tt.), taip pat dar ir nuo oro sąlygų ar kelio dangos priklauso, kokius ratus geriau dėti. Jie irgi ne centus kainuoja ir norint pasiekti gerų rezultatų, vertėtų turėti kelis skirtingus ratų komplektus. Tad važiavimas klube turi labai didelį privalumą - dviračius nuperka rėmėjai ir pačiam beveik nereikia nieko mokėti. Dviračiai pramogai, poilsiui ir rimtam sportavimui labai skiriasi (vėliau galėsiu parašyti, kaip teisingai pasirinkti dviratį ir į ką atsižvelgti jį perkant). Kaina taip pat labai skirtinga. Rekreacinio tipo dviračiai kainuoja 500-2000lt. Sportui - nuo 3000 iki 20 000 (o paskaičiuokit, kiek skirtingų dviračių dar reikia turėti, norint sudalyvauti skirtingo tipo varžybose ar pasivažinėti skirtingomis sąlygomis). Beje, Lietuvoje pastaruoju metu padaugėjo brangių dviračių, (pavogtų ir atvežtų iš skandinavijos šalių
 na aišku, mcdonald meniu ir čipsų vengiu, bet šokoladų ir cepelinų nepraeinu. Dar pastebėjau, kad ir sergu mažiau nei seniau (manau sportas turėjo tam kažkokios tai įtakos). Minu aš įvairiai - kai užsimanau adrenalino, lendu į mišką ir kopiu į stačiausius šlaitus ar neriu žemyn nuo stačiausio kalno bei laviruoju tarp medžių (Lietuvoje yra tokių trasų, iš kurių gaunamo malonumo negalima būtų net lyginti su Lietuviškomis karuselėmis. Jausmas unreal), o didint savo pajėgumą ir palaikyti formą važiuoju į plentą. Dviračiai viskam būna skirtingi (treniruotėms miške, treniruotėms plente, varžyboms (kalnų, atskiro starto, treko, grupinėms ir tt.), taip pat dar ir nuo oro sąlygų ar kelio dangos priklauso, kokius ratus geriau dėti. Jie irgi ne centus kainuoja ir norint pasiekti gerų rezultatų, vertėtų turėti kelis skirtingus ratų komplektus. Tad važiavimas klube turi labai didelį privalumą - dviračius nuperka rėmėjai ir pačiam beveik nereikia nieko mokėti. Dviračiai pramogai, poilsiui ir rimtam sportavimui labai skiriasi (vėliau galėsiu parašyti, kaip teisingai pasirinkti dviratį ir į ką atsižvelgti jį perkant). Kaina taip pat labai skirtinga. Rekreacinio tipo dviračiai kainuoja 500-2000lt. Sportui - nuo 3000 iki 20 000 (o paskaičiuokit, kiek skirtingų dviračių dar reikia turėti, norint sudalyvauti skirtingo tipo varžybose ar pasivažinėti skirtingomis sąlygomis). Beje, Lietuvoje pastaruoju metu padaugėjo brangių dviračių, (pavogtų ir atvežtų iš skandinavijos šalių   ), tad avarijos atveju būtų verta pagalvoti, ar ne pigiau būtų kalti į kokį naujesnį mersą, nei į dviratį
  ), tad avarijos atveju būtų verta pagalvoti, ar ne pigiau būtų kalti į kokį naujesnį mersą, nei į dviratį   
   Dar norėčiau paneigti mitą, jog dviratis yra lėta ir varginanti transporto priemonė, tinkanti tik mažiems atstumams. Nė velnio! praktiškai kas dieną numinu bent 100km vien treniruotėse (per maždaug 3 valandas). Mieste nuvykti iš taško A į tašką B dviračiu irgi greičiau nei automobiliu (tik tiek, kad gerokai pavojingiau). Tie, kas sportuoja tiesiog savo malonumui, galėtų ir su paprastu dviračiu per dieną numinti bent 120km tai tikrai (tik vėliau reikėtų (ir norėtųsi) bent vienos dienos gero poilsio). Vertėtų paminėti ir tai, jog pirmą dieną atsisėdus ant dviračio, tai ir 4-10km atstumas bus sunkiai įveikiamas (tuo labiau, jei dviratis sureguliuotas netinkamai ar važiuojama netaisyklingai), bet vėliau, sulyg kiekviena diena atstumai ir greitis proporcingai didės, o vėliau ir tokio stipraus nuovargio nejausit numynus didesnį atstumą. O sportininkams nuvažiuoti kokius 20km 40km/h greičiu yra vienas juokas (jeigu nėra vėjo, maždaug 10km pirmyn ir tiek pat atgal). Varžybų lyderiai dažniausiai važiuoja vidutiniu 49-50km/h greičiu. Ilgesnėse, 80-120km žiedinėse varžybose dalyvių vid. greitis būna 38-44km/h (o tuose 80-120km kalnų dažniausiai būna tokių, kad ojojoj). Šiaip, šis sportas gana pavojingas, ir be kritimų retai kada apsieinama. Bet man jis vistiek patinka. Ai ir dar atsakysiu į vieną klausimą, kuris manau ne vienam buvo kilęs - ką dviratininkai veikia žiemą? ogi sėdi salėse ir mina ant staklių (tokie ratukai. Pasistatai ant jų dviratį ir atsisėdęs mini)
 kai įpranti, tai visai smagu būna. Galima nusipirkti ir savo stakles ir minti tiesiog žiūrint televizorių namuose. O kartais ir pramintais takais važinėja (jeigu sniego daug) ar į kokį mišką lenda. Ir tiesą pasakius, važiuoti žiemą lauke nėra taip slidu ar šalta, kaip atrodo iš šalies. Kaip sakoma, nėra blogo oro - yra tik bloga apranga
 kai įpranti, tai visai smagu būna. Galima nusipirkti ir savo stakles ir minti tiesiog žiūrint televizorių namuose. O kartais ir pramintais takais važinėja (jeigu sniego daug) ar į kokį mišką lenda. Ir tiesą pasakius, važiuoti žiemą lauke nėra taip slidu ar šalta, kaip atrodo iš šalies. Kaip sakoma, nėra blogo oro - yra tik bloga apranga   Nu va *****, kaip ir sakiau, vėl romanus čia pradėjau rašyti. Tai gal jau gana
       Nu va *****, kaip ir sakiau, vėl romanus čia pradėjau rašyti. Tai gal jau gana   per daug išsiplėčiau. Na dar tik nukopijuosiu straipsniuką, kurį žadėjau (apie persitreniravimą)
  per daug išsiplėčiau. Na dar tik nukopijuosiu straipsniuką, kurį žadėjau (apie persitreniravimą)Pervargimo (angliškai "overtraining") požymiai pasireiškia, kai dėl ilgalaikio fizinio (ar psichinio, emocinio) krūvio (trunkančio ilgai arba trumpesnio labai intensyvaus) organizmas neturi galimybių pilnai atsistatyti, nuovargis kaupiasi ir daro žalą sveikatai. Pervargimo požymiai: nuolat jaučiamas nuovargis (net po poilsio), išsekimas, dėmesio susilpnėjimas, dingusi motyvacija sportuoti, kartais sutrikęs apetitas, miegas, depresija, žemas arba per aukštas pulsas poilsio metu, treniruotės metu sunku įvykdyti planuotas užduotis, nekyla pulsas ir greitis varant net iš visų pastangų; sunku įvykdyti treniruotės planą ir reikia save prievartauti; ilgai trunkanti bloga savijauta ir t.t. Vienu žodžiu, jaučiant, kad kažkas su jumis ilgai netvarkoj ir nepraeina po dienos-kitos. Laikas spausti stabdžius ir ilsėtis, ieškoti priežasčių. Šis reiškinys gerai žinomas daugybei sportuojančių ir išsamiai aprašytas sportinėje literatūroje.
Pervargti galima dėl vienos priežasties (krūvis ar psichologinis stresas), ar susikaupus keliems faktoriams. Pvz. prie normalaus sporto krūvio prisidėjo stresas darbe, namie ir šeimoj, liga, poilsio trūkumas ir kt. Stresas, liga, miego trūkumas duoda didelį pervargimą, kaip ir sunkios treniruotės. Kartais viena didelio streso savaitė (pvz. darbe) nusodina organizmą kaip sunkiausios treniruotės.
Fizinės formos, jėgos, galios padidėjimas pasiekiamas tik poilsio metu po sunkaus krūvio (vadinamas superkompensacijos mechanizmu). Auksinė taisyklė, kad stiprėjate ilsėdamiesi Poilsio laikas po krūvio priklauso nuo krūvio trukmės ir intensyvumo. Kai poilsio per mažai, organizmas pilnai neatsistato. Jei disbalansas tarp krūvio ir poilsio užsitęsia ilgai, kaupiasi ilgalaikis nuovargis, todėl rezultatai ir fizinė forma nustoja gerėti (plokštumos, "užšalimo" fazė) arba blogėja. Pailsėti po nedidelio pervargimo užteks ir kelių dienų. Pilnai atsigauti po įsisenėjusio ilgalaikio pervargimo prireiks kelių savaičių ar net mėnesių. Todėl svarbu kontroliuoti savo fizinę būklę ir derinti krūvį su poilsiu, laiku sustoti.
Būtinai kas 2-3 savaites turi būti 1 savaitė poilsio su keliom dienom be sporto, daug miego ir lengvesniu krūviu. Tas galioja ir profams ir mėgėjams.
Kita auksinė taisyklė "geriau truputį neprisitreniravęs, negu pervargęs", nes taip prarasite daugiau laiko atsigavimui. Jei buvo iš eilės 1-2 sunkios ilgos treniruotės su dideliu nuovargiu, po jų būtina 1-2 dienos poilsio. Kuo didesnis nuovargis, tuo ilgesnis poilsis. Nes po didelio krūvio sekančios treniruotės be poilsio yra neefektyvios (tik atrodo, kad varai, bet kūnas rodo špygą). Jei analizuotumėt pulsą ir treniruotės efektą, pamatytum, kad tas efektas labai menkas arba jokio.
Pervargus bet koks tolimesnis "treniravimasis" tik blogina situaciją ir alina organizmą, naudos absoliučiai jokios, tik į minusą. Organizmas nei trupučio nestiprėja nuo fizinio krūvio, o tik eikvoja paskutines atsargas, kol visai nulūš. Imuninė sistema nusėdusi, galima lengvai pasigauti bet kokią ligą ar peršalimą, organizmo "saugikliai" perdegę.
Jei nesiimsite protingo poilsio, dar labiau pervargsite, organizmui bus ragai, dar įsimes kokia liga ar nuo chroniško pervargimo nulūšite ilgam, rezultatai tik blogės (nesvarbu, kad atseit "treniruosiesi") ir prarasite didelę dalį sezono.
Ką daryti pajutus pervargimo požymius ?
Vienintelis patarimas - pilnas poilsis. Jokių nesąmonių, tipo "lengva treniruotė, nes sąžinė graužia ir oras gražus". Pamirškite sportą ir dviratį 2-3 dienom ar vienai savaitei ir stebėkite savijautą. Reguliarus geras 8-9 val. miegas yra pirmas vaistas atsistatymui. Užmigti būtinai iki 23-24 val. Vietoj sporto ramiai pasivaikščioti, pavedžioti šunį, užsiimti kitais reikalais.
Stebėkite savo būseną, miego kokybę, savijautą, nuotaikų kaitą, motyvaciją pagal 1-5 balų skalę (5-super). Ilgam atsistatymui gali prireikti pilno poilsio 2-3 savaičių. Nebijokite, fizinis pasirengimas per tiek laiko nedings ir "nenusilpsite"
Po 2-3 poilsio savaičių krūvį turėsi didinti pamažu, nuo lengvų treniruočių pirmą savaitę, po truputį, po truputį iki asmeniškai normalaus krūvio per 2-3 savaites. Vėl staigiai "užturbinus", bus atkritimas, kaip su gripu, plaučių uždegimu ir kt.
Permąstykite, kokie faktoriai paskatino pervargimą, kad išvengti to ateityje. Ar per staigiai augantis krūvis (čempionas per 1-2 savaites), ar šalia krūvio daug reikalų namie, darbe, stresas, per mažai miego ilgą laiką ? Ar ilgas intensyvus treniruočių ciklas (4-6 savaitės), kai tik galvojai, kad pailsi tarp treniruočių, o iš tikro ne. Pašalinkite pervargimo priežastis, kad vėl neturėtumėte problemų.
 
    
















