Sveikutės,
Mūsų laikas jau irgi eina į pabaigą, 16 dieną aš išskrendu. Jau pradeda darytis liūdna pagalvojus, kad ir vėl mėnesius reikės laukti iki kol susitiksim. Jau pradėjau labai stipriai laukti vasaros...

Gera būti ne tik su SB, bet ir susitikti su artimiausiais draugais ir šeimos nariais. Po kiekvieno tokio apsilankymo vis suprantu, kad negalėčiau visą laiką gyventi toli nuo visų šitų žmonių. Ir tada džiaugiuosi, kad mokslai eina į pabaigą
Norėjau paklausti jūsų visų, kaip jaučiatės žaisdamos šeimą (į kabutes įdėjau ne dėl ironijos, o dėl labai trumpo laiko kartu) su saviškiais tada, kai būnat kartu, t.y. kai tą trumpą laiką kartu gyvenat? Ar ateina suvokimas, kad tai yra dalykas, kurio jau dabar norit? Kai būnam kartu, aš džiaugiuosi kiekviena smulkmena: virdama košę pusryčiams, pažadindama ryte, kai kartu gaminam vakarienę, kai gaunu arbatos į lovą ir mane pavargusią apkamšo, kai vakarais išeiname į koncertą ar einam be tikslo pasivaikščioti savaitgalio naktį

Į nieką nenorėčiau iškeisti šitų dalykų. Aš visą laiką baidžiausi šeimos ir įsipareigojimų, o dabar jaučiu, kad jos labai noriu vos tik baigsis mano įsipareigojimai svečioje šalyje.
Papildyta:
QUOTE(Monikamomo @ 2012 01 04, 16:40)
Na mūsų atveju tai jau matau šviesą tunelio gale

poros savaičių laikotrapyje sužinosim ar draugas gauna darbą su rotacija, tai būtų mėnesis dirba, mėnesis laisva, kolkas mums abiems tai geriausias variantas

o jei rotacijos negaus, tai iki kovo grįžta į Lietuvą ir pagyvens kurį laiką, turbūt iki tol, kol nesibaigs pinigėliai (gaila ir pikta, kad jie nori nenori turi didelę įtaką)...

tai va, dabar ta situacija plius minus lengvesnė, bet dar neseniai buvo, kad nežinojom nei kada kitas susitikimas, nei kiek laiko teks būti atskirai ir VELNIAI GRIEBTŲ, tai yra žiauru...
Kaip gerai, kad situacija jau pasikeitus į gerąją pusę. Ir kaip puiku būtų, jei jis kas antrą mėnesį dirbtų. Manau, čia kiekviena iš mūsų su baltu pavydu žiūrėtume į Tavo situaciją, nes visgi pakankamai laiko praleisit kartu
O Tau pačiai niekada nekilo mintis važiuoti kartu su juo? Ar yra dalykų, kurie sulaiko?
Papildyta:
QUOTE(Monikamomo @ 2012 01 04, 16:40)
kiekvieną kartą, kai tekdavo atsisveikinant išsiskirt, skaudėjo taip lyg iš tikrųjų išsiskirtumėm...
Aš irgi kiekvienąkart jaučiuosi taip pat baisiai ir pirmos kelios dienos išskridus man būna be galo sunkios. Aš nieko nenoriu, tik atgal, kad vėl būtume kartu. Ir po savaitės su trupučiu ir vėl taip bus. Bet aš viliuosi, kad praeis kažkiek laiko ir visa tai taps gražia istorija apie tai, kaip galima išsaugoti santykius tokiomis aplinkybėmis ir kurią vieną dieną pasakosim vaikams ir anūkams
Papildyta:
QUOTE(Monikamomo @ 2012 01 04, 16:40)
O Jūs (kreipiuosi į visas)

ar žinot, kiek liko laukt?

turbūt apie tai jau kalbėjot šitoj temoj, bet gal praleidau, tai va ir klausiu
Kalbėjom, bet nieko čia tokio

Mūsų atveju tai maždaug metai su puse

Bet mes net draugauti pradėjom man jau gyvenant nebe Lietuvoj.
Papildyta:
QUOTE(abiga @ 2012 01 04, 18:22)
Ačiū, abiga, už linkėjimą įgyvendinti svajonę. Aš tikiuosi, kad tokia diena ateis
Na taviškio darbas tikrai labai atsakingas ir rimtas. Įsivaizduoju, kiek streso gali įvaryti ir kaip sunku apie kai kuriuos atvejus imti ir negalvoti, kai jie taip įstringa atmintin. Ir įsivaizduoju, kad atstumas su kai kuriom pasekmėm vis tiek jaučiasi. Vyrai tikrai nelinkę labai atvirauti skambindami, tai ir lieka laukti pasimatymo akis į akį, kol viską išsipasakos. Aš užvakar buvau pas tėvus, kaip tik maniškis turėjo problemų darbe, tai klausiau klausiau per
skaipą, ir niekaip neišgavau atsakymo. O va tik susitikom - iškart pasipasakojo. Taip taip, tokie tie vyrai - visi jie tokie
Nežinau, ar nieko nepainioju, bet ar ne taviškį jo giminės įkalbinėjo išvykti? Turbūt atsilaikėt prieš šitą spaudimą ar dar liko minčių?
Papildyta:
QUOTE(Monikamomo @ 2012 01 04, 19:03)
Dėl monotonijos nebuvimo, tai iš vienos pusės pritariu, kad jos būna mažiau, kai retai mataisi... Bet manau, kad santykiuose menas ir yra tame išmokime kasdieną sukurti kažką stebuklingo dėl ko monotonijos nė trupinėlio nebūtų
Manau, kad daugumai mūsų net lašelis tos monotonijos toks mielas, kai tik esame kartu...
Bent jau man, kaip rašiau anksčiau, mielos visos tos šeimyninės smulkmės, kad ir ką bedarytume. Kad ir kambarius siurbliuotume, kažką linksmesnio sugalvojam, muziką užsileidžiam, pasimaivom abu su tuo siurbliu ar dulkių skudurėliais ir nėra jokio nepasitenkinimo dėl buities
Taip, galvoju, kad tai menas, bet labai dažnai žmonės sureikšmina įvairias buities smulkmenas ir mažmožius taip, kad nebemato šalia savęs mylimo žmogaus. Arba pradeda atrodyti, kad tos smulkmenos viską užgožia. Gal man dar nesibaigė tas rožinių akinių periodas, bet labai stengiuosi, kad taip nebūtų. Abu esam aptarę, kad norint išlaikyti gerus santykius svarbu to nepamiršti, tai stengiasi ir jis. Jei tuos dalykus bandai žaismingai spręsti, žiūrėk, ir romantikos padaugėja, ir gyventi smagiau
Papildyta:
QUOTE(Monikamomo @ 2012 01 04, 19:03)
Metgaitės, o ar pilnai pasitikite saviškiais, kai nematote kur ir ką jie veikia?
Aš galiu pasakyt, kad pasitikiu. Bet draugystės pradžioje buvo dvejonių, kai nematai, nežinai, niekas nepapasakos... Būdavo, kad ir prisigalvoji visko...
Aš pilnai pasitikiu. Apskritai dėl visko. Žinau jo charakterį ir žinau, kaip jis nemėgsta melo ir intrigų. Jam čia vertybės numeris vienas, todėl pasako man viską... Bet pradžioje ir man buvo, ypač kai lankė šokius ir šoko su kita mergina

Visko prisigalvodavau, bet vėliau supratau, kad nereikėjo.
Papildyta:
Na, o kaip kitoms sekasi?
festina lente, stiprybės Tau. Nors ne pirmas kartas, bet įsivaizduoju, kad kaskart skauda. Bet lieka vis mažiau
Solidalida, seniai begirdėta. Kaip sekasi Tau?