Tinginys, melagis ar nevykėlis?..

Nežinau. Nusivyliau. Nebeturiu, ką jam pasakyti.

Ir jis mano tėvas.

Darbą jis laiko kitų laiko vagyste, tačiau vogti mamos sveikatą, pinigus ir džiaugsmą jam neatrodo kažkas tokio. Sušiko paskutinį jos nėštumą, iškūręs į Vakarus už mūsų pinigus, man teko būt prie jos per gimdymą ir nukirpt sesei virkštelę.
Prasiskolinęs iki ausų, niekur nedirba, iki išnaktų sėdi ir žaidžia kompu, metų 40+, nebe jauniklis, paskutiniu metu susilaužė koją ir vaidina kankinį, kurio visi turi gailėti ir mylėti, atseit, mes jį užspaudėm į kampą.
Jokio pastovaus darbo gyvenime neturėjo, neįsivaizduoju, ar jis gaus pensija, abejoju, nes nėra nei stažo, nei įmokų darytų, jaučiu.
Paskolinau jam savo vaiko išmokų pinigėlius, buvau susitaupiusi juodai dienai, jei kartais skirčiausi, paskutinį rūbą, tskant, atidaviau, kad tik susiprastų, susiimtų ir pradėtų suktis kaip nors, nes įlindo į skolas. Tingėjo malkų susirast, tai įsijungė dujas šildymui. Dabar prasiskolino už šildymą dvigubai plius, nei paskolinau. Ir dar gaili kitų, atseit, va draugo žmona neturi mašinos iki darbo nuvažiuot, tuo tarpu mes neturėdami net dviračio tąsomės su sunkiausiais (atiduotais, ne nusipirktais... ) vežimėliais ir senų pigesnių bulvių maišais pėsčiomis ir bijom pavažiuoti troleibusu, kad tik nereikėtų leisti tų 2 litukų su viršum...
Mamos tėvams ir mamai anuomet dar prasiskolino 30 su viršum tūkst. rublių, sukišo į biznį, kurį darė dėl kitų, o ne šeimos gerovei, biznis, aišku, sužlugo.
Teisinasi, jog jo tokia šeima buvo, kurioj užaugo - alchašai, kurie neturėdami už ką pavalgyt, važinėjo su taksi (tėvo tai ir dabar mėgstamiausias transportavimosi būdas )

Mama nenori skirtis, bet jos prašymai, maldavimai ir ginčai jam nė motais.

Panašių patirčių yra?

nupasakota tik blogybės, nesėkmės ir pan. nejau nebuvo nieko vykusio?viskas sumaterializuota
o kaip santykiai?

Taip. Dveji metai su totaliu Alfonsu. Daugiau neištvėriau.

Mama tikėjo, kad yra kažkas kuriama bendrai, kažkoks tikslas kartu, visus 20 metų.

Pasirodo, iš kitos pusės tebuvo gyvenimas "kaip nors ir dabar", kaišoma, kamšoma, tai šį, tai tą, tai aną, visokie svaičiojimai apie turtus, milijonus, "visko bus", beribius išminties klodus, moksliukiškumą ir nepakeičiamumą, visokie amway, biznių pradėjimai ir numetimai po trijų savaičių, kai jau šeimos buvo atgailėta nuo maisto pinigėlių ir investuota "galgi pasiseks?..".

Nežinau, kokie tiksliai santykiai. Tai, ką mama dirba, jam yra šūds, nesąmonė, grašių uždirbinėjimas - reikia būtinai, matai, kad ji mestų viską, tėvus savo, vaikus palikt pas jo senus diedukus (išvis ne į temą), išdraskytų šeimą ir išvažiuotų dirbt į Briuselį, nes matai, iki gyvenimo galo sėdėsim taukuose tiesiog, ir, o, kaip patogu, ten dirbančiųjų sutuoktiniai gauna "sutuoktinio atlyginimą" grynaisiais iš darbovietės dar, plius.

Man tai atšoko noras iš viso kažką jaust, kai į akis tėškė, jog mes, jo vaikai, esam pagrindinė jo nelaimių priežastis ir akmuo po kaklu, kažkoks nereikalingas balastas. Suveikt mus tai labai norėjosi, o, va, išlaikyti, ai jau nepatogu... Patogiau prie kompo sėdėt.

Verkt norisi prisiminus, kad pačios vaikystėj žaidėm tuo kompu. Dėl ko? Kad turėtumėm apie ką su tėvu pasišnekėt, kad bent kiek įdomios ir/ar reikalingos pasijustumėm.

Kažkokia didybės manija - užsiima tik tuo, kur jam negresia konkurencija, kur jis pats geriausias ir protingiausias, pats šauniausias.

Juokinga klausytis, kaip draugams giriasi, būtent, giriasi, kad jo vaikai išaugo ir auga nešiodami atiduotus drabužėlius ir žaisdami suneštais žaislais. Buvęs klasiokas jam į akis pasakė prie visų: kokiom nesąmonėmis tu užsiimi? (kiek kitaip, su keiksmais, bet čia neminėsiu).

Suprasčiau, dirbtų mokslinį darbą, autorinį darbą, dar ką nors, sezoninį, galų gale, kai tas darbas kitoks nei nuo 9 iki 5, bet jisai net namie nieko nesugeba padėti, padaryti, sutvarkyti, galų gale, žiūrėtų vaiką bent (žaviuosi vyrais, kurie pasiima tėvystės atostogas).

Ar tai svarbu, jeigu yra taip, kaip pasakoja? Ir n metų tai vyksta, niekas nesikeičia.

Sakyčiau, brukti reikia tokį von. Motina kenčia, jos reikalas, padėkit jai, bet ne jam. Špygos jam.

Hmmm, na ne dovanele tetukas aisku bet jei mama kartu gyvena ,vaikus gimdo ir da ne viena, vadinas jai tas tinka

Nu nu, tinka...Tik nereikia. Yra moterų, kurios gimusios nešti sunkią naštą, ir pripratusios prie jos, nesuvokia, kad įmanoma kitaip. Tokį lodorių jos priima, kaip dar vieną vaiką, o ne kaip suaugėlį, kuriam privalu dirbti. Kertu lažybų, kad toji moteris į savo bezdelniką vyrą dažnai žvelgia užguito pataikūno žvilgsniu ir linksi autopilotu. Nemanau, kad tas vyras elgtųsi taip lengvabūdiškai, na gal ne tas žodis, kad lengvabūdiškai, tiesiog akiplėšiškai, jei jam to nebūtų leidžiama. Mano mama daugybę metų nugyveno su vyru, kuris niekada nedirbo vyrui prideramų darbų, nemokėjo įkalti vinies, sutaisyti sulužusių baldų ir panašiai, buvo visiškas isterikas, ir mums su sese, savo vaikams, daugybę metų kartojo "užaugsite, atsisėsite ant savo šiknos, pamatysite, koks gyvenimas žiaurus" ir versdavo jausti amžiną dėkingumą už tai, kad jis eina į darbą, uždirba pinigus. Tik vat į mokslus vis tik viena mama, ne su tėvu, nors jis po vienu stogu gyveno, mus abi išleido. Dabar jis turi tris anūkus, iš kurių besąlygiškai myli tik vieną. Tas anūkas yra mano vaikas. Kadangi myliu sesę ir su ja mano santykiai labai geri, kaskart jaučiu kaltę, kad senelis ne vienodai meilę dalina abiejų dukrų vaikams. Kodėl jis taip daro nesako, tik teigia, kad mes nesąmones kalbame. Žooodžiu, autorės tėvo jau niekas nepakeis, be šansų. Mano tėvas jau tuoj šešiasdešimtmetį švęs, kaip buvo čiūdikas, taip ir liko iki šiol. Taigi, kažkaip mamą verčiau atveskit į protą, kol vieną dieną neėmė gailėtis, kad gyvenimą nugyveno vergijoje.

iš pradžių pagalvojau kad viskas perdėtai, gal žmogui tiesiog nepasisekė verslas, nors bandė, nepabijojo, nepavyko, prarado pasitikėjimą savimi ir tt.
tačiau iš antro nupasakojimo matosi kad bjaurus diedas, šitaip kalba ant savo vaikų, žmonos su darbais pilsto iš tuščio į kiaurą
gal kalbėjot su mama apie jų skyrybas?kokia jos pozicija?

Na, gal, nedristu gincytis, gal jums geriau zinoti (ias as rimtai, be sarkazmo). Komentuoju is savo pozicijos... Jei gyvenu su vyru, tai koks jis bebutu kitiems, man vadinasi jis yra geras (aisku minusu turime visi, bet jie neturetu virsyti pliusu ), todel nuosirdziai nesuvokiu, kaip gali buti kitaip...

Kad atrodo geras, tai nereiškia, kad iš tikrųjų toks yra. Pilna moterų, kurios vaikystėj nematė geresnių vaizdų, todėl net neįsivaizduoja, kaip gerai gali būti iš tiesų (ar vienai, ar su kitu vyru), o kur dar spaudimas, kad be vyro esi niekas. Taip ir gyvena.
O kaip jums pačiai atrodo, ar fainas tas autorės tėvelis? Norėtumėt su tokiu vyru gyventi?

Mes irgi taip galvojom. Kol jis pats nepasakė, kas ir kaip iš tikrųjų...

Daviau paskaityt Norbekovo knygą, kurioj autorius spiria sėdimojon visiems tinginiams ir savęs gailėtojams Tai tėvui rašliava "atvėrė senus širdies skaudulius". Nu, nors susimyžk iš juoko...
Kiekviena menkutė užuomina verčia jį susiėmus už galvos prarymot kaip rūpintojėliui vakarą, pakol visi kiti nueina miegot, tada atsisėda prie kompo ir ramiai, be problemų žaidžia žaidimą su keturiolikiniais paaugliūkščiais, tarp kurių, aišku, jis vyriausias ir kiečiausias, klano vadas, etc.

Jos pozicija tarp skyrybų ir likimo su juo. Mama - "šeimyninė", mano, kad viena nepajėgtų. Ir ko? išlaikyt vienu vaiku mažiau? turto jokio neturim, tik tėvas turi dalį buto užupy, kuriam gyvena jo sesuo, net neketinanti nieko išsipirkinėt, kad ir ką tėvas besvaigtų, atseit, aš tai turiu pinigų, o jūs, vargo pelės, sukitės, kaip išmanot (ir dar man sriubos įpiilkit už dyką, prašom).
Neseniai dar teta, mamos pusseserė, išsiskyrė po vyro pavaikščiojimų į visas puses, dabar sunkiai verčiasi, tai mama dievagojasi nenorinti taip užbaigti, sako, va, išmoką dar labiau sumažins, nieko negaliu sau leisti, net 1 kamb. buto nuomot (vln gyvenam), o dar šildymas, o gal paskui nebepriims į darbą atgal, ir t.t.

Nežinau, jau ką ir bedaryt ar besakyt. Norisi sprendimo, o liekam stagnacijoj ir burbėjime. Dėl to ir su savo pačios vyru pykstuosi - iš dalies dėl to, kad yra dėl ko ir už ką, bet iš kitos pusės bijau, kad nepavirstų tokiu pat alfonsu, kaip tėvas, nes mama linguoja galvą žiūrėdama į vyrą: Jau kažkur man tai matyta...

tik tu nepakartok mamos klaidų.