QUOTE(Maidenana @ 2011 09 06, 17:03)
Supranti,
Tino, yra pas mus dvieju rusiu paranojikes:
1. kurios puola i asaras iskarto po IUI, zliumbdamos, kad niekas neprikibo, viskas povelniu, viskas blogai ir t.t. Cia jos save taip savotiskai ramina nesekmes atveju. Ant tiek tridalioja (jau pardon, mielosios

), kad bando save ikalbeti, kad nepavyko ir nereikia nieko laukti, taciau ju viltis mirsta paskutine ir vis deltio, ta begaline tyli viltis padaro savo darba;
2. kurios tiesiog
zino, kad joms pasiseks, kurios nuteikia save tik sekmei ir ant tiek ikalba motule gamta, kad tai nebelieka jokio pasirinkimo, tik tais uzveisti joms po zirniuka-du.
labas rytas, merginos, o aš dar link filosofijos, o tiksliau psichologijos krypstu
taip, šitą gradaciją pastebėjau

ji susidaro todėl, kad visos po IUI turim 14 dienų ir labai aiškų atsakymą: II arba I. tai yra faktai.
bet mūsų psichologinė savijauta iki ir po rezultato sužinojimo labai priklauso nuo dedamų vilčių. kadangi visos norim tų II, tai džiaugsmo net nesvarstau, bet va kaip mes priimsime nesėkmę? turim tik su variantus:
1.
nesitikėti sėkmės, ruoštis jai, labai mažai viltis viduje, o nepavykus
susitaikyti su tuo su mintim "argi nesakiau".
2.
tikėti sėkme, svaigti, svajoti, sėdėti euforijoj, laukti tų išsvajotų II, o nepavykus eilinį kartą
trenktis nosim į
mėšlą ir netgi pasimetus galvoti, ką toliau daryti...
antrasis variantas kažkoks žiaurokas...
man tai dvi dienas antras variantas buvo, dabar dvi dienas pirmasis, nes baisu pagalvoti, kaip reikės susitaikyti, tad reikėtų prisipratinti ir prie kitos minties.
o kaip Jūs laikotės ir galvojat? ypač tos, kurios tai neseniai patyrė?