Su jomis as bendrauju kas diena, joms issikalbu. Viena jos sesuo gyvena prie Klaipedos, lanko mama daznai, kita - Ukrainoj. Buvo antradieni ji atvykusi, visoms trims paeme krauja del galimos kaulu ciulpu donorystes, deja, siandien atejo atsakymas, kad ju ciulpai mamai netinka.
Del to uzsisklendimo.... Is tikro kaip ir nesu viena, mano sesuo, mamos dvi seserys, mes jau 4 esam, pasitariam tarpusavy. Vyras, jo mama, jo mamos sesuo dar viska viska zino. Su pastaraja labai artimai bendrauju, ji man vos ne kaip antra mama, ir mano mergytes ja labai myli. Jos mama (mano vyro mociute), 2010 vasario men mire nuo leukemijos. Viskas dar sviezia galvoje ir supratimas kitoks. Juolab, kad informacijos labai daug apie liga turi, domisi ir del mano mamos viskuom, narso, iesko... vat su ja pasikalbu apie tai, ko nepalieciu pokalbiuose su mama.
As tik gal atsiribojau nuo savo draugu. Kai zmones nera su tuom susidure, tai jie labai pavirsutiniskai ziuri i tavo beda. Kazkada kazkur kazka gidejo ir tuom vadovaujasi. O aiskinti visa ligos istorija, kas ir kaip buna, kada ir ka galima daryt, o kada jau nebe - as pavargstu. Atrodo pasipasakoji, paliudi, o tada man sako - o ko jai nedaro kaulu ciulpu persodinimo?



Atsiprasau del tokios ilgos savo rasliavos, bet issikalbejau ir cia

