Sveikos,
Matau, uzvire diskusija - pasakyti tiesa ar nepasakyti.
Mano nuomone, pasakyti reikia, bet gal ne iki galo
Mamai as pasakiau, kad gydytojai ja kaip ir "nurase", kad gydymo nebera. Mama nekvaila, suvokia, kad jei gydymo nera, tai ta pabaiga kaip ir ne uz kalnu.
Bet gydytojai speliodami KIEK laiko liko, ne visada pataiko, tai todel to mamai nepasakiau. Ir nesakysiu. Nenorim, kad ji skaiciuotu likusias dienas. Be to, yra dar alternatyvioji medicina. Bandysim.
Vakar mano mama aplanke moteris su identiska diagnoze, bet ji mainu programos pagalba gydosi Vokietijoje. LT gydytojai ja irgi buvo nurase, sake, kad liko vos keli menesiai (o jau treti metai ipusejo ir sausio men laukia transplantacijos). Pastebejau, kad ta moteris mamai suteikia kazkokio tikejimo, vilciu. Ta moteris gydosi Vokietijoje irgi tais eksperimentiniais vaistais is JAV (ju leidimo vartoti laukia ir mano mama). Velgi - bandysim. Tikiu, kad ju sulauksim.
Kodel as cia tiek pasakoju? Todel, kad jei pasakyciau mamai, kad zinai, tau liko koks menuo, gal tik dvi savaites, tai esu tikra, kad ji paluztu, prarastu ta paskutine vilti...
QUOTE(Keirona @ 2011 11 27, 11:09)
Ji mire net nezinodama, kad ji mirsta. Dabar galvoju, kad kazkaip negerai buvo su ja pasielgta. kai ji tada ta paskutini vakara gulejo, ji prabusdama is miego vis kalbejo apie namus. Ir jai tik pritare.
Man atrodo, kad tai buvo apgaule jos atzvilgiu.
O jei butumet tos drauges vietoje, ir tomis akimirkomis kai atsigaunate, prasotes namo...ar noretumet isgirsti, kad NE, NAMO NEVAZIUOSI JAU, NES TU MIRSTI???? As bent jau nenoreciau to zinoti. Jau geriau man pritartu, kad grisiu namo...
Bet kiek zmoniu, tiek nuomoniu.
Perskaiciau, ka parasiau, gali pasirodyti, kad astrokai as cia. Bet kaip jauciuosi, taip ir rasau.
Nepykit