Nusprendžiau sukurpti šiokį tokį reportažėlį apie 4 dienų išvyką į Jūrmalą ir jos apylinkes. Nors lietuvaičiai dažnai važiuoja ilsėtis į Latviją, bet pasakojimų apie Jūrmalą bei važinėjimą po jos apylinkes visuomeniniu transportu neužmačiau. Tad gal kam pravers bei padės apsispręsti, verta rinktis Jūrmalą savo išvykų vieta ar ne.
Kadangi pati nevairuoju, lengviausias ir pigiausias būdas nusigauti į Latvijos kurortą buvo mūsų miestelio kelionių agentūros organizuojama kelionė. Tad nuvažiavimu ir apgyvendinimu rūpintis neteko. O visa kita vyko savarankiškai, pačių suorganizuotai.
Kad kelionė taps pažintine, o ne poilsine, žadėjo iš anksto stebimos orų prognozės. Taigi, prieš išvažiuojant greitomis atliekamas namų darbas: išstudijuojamos vietovės, kurios yra netoli Jūrmalos bei nusigavimo iki jų galimybės. Planas sudarytas: pirma diena pliažinamės, vakare pirmoji pažintis su kurortu.
Antrai dienai šeštadieniui iš anksto buvo pranašaujamas lietus. Taigi, apie paplūdimį negali būti ir minčių. O štai pasivaikščiojimams lietus ne toks ir baisus.
Trečiai dienai žadama nors ir menka, bet saulutė Ryga.
Ir paskutinę dieną lyg ir turėjusią šilčiausia būti ketinimai užbaigti pliažinimosi reikalus.
Jūrmaloje nepilnai valandžiukei esu buvusi prieš 7 metus. Tiek tada, tiek dabar pirmas įspūdis buvo nelabai smagus: Jūrmala pasirodė lyg aptriušęs kaimas, kuriame nėra nieko gero, apart jūros. Šis įvaizdis gal net nebūtų pasikeitęs, jei ne pažinimas: ištisi naršymai gatvėmis ir gatvelėmis, mėgavimasis tylą ir ramybe, kvėpavimas gaiviu pušų oru. Tik pabuvus ilgiau pajuntu, kad Jūrmala turi kažką savita, kas įtraukia ir vilioja sugrįžti.
Apsigyvenome labai kukliame būste labai nekuklioje teritorijoje. Latvijos universitetui priklausančiame studentų bendrabutyje. Kadangi anksti ryte išeidavome, o vėlai vakare grįždavome, šis būstas su bendrais dušais, virtuve mums labai tiko. Be to viskas suremontuota, švaru.
Bendrabutis yra Kristaps ir Auguste Morbergs vasarnamių ir botanikos sodo teritorijoje.
P.S. Seniai nuotraukas bedėjau. Žiuriu, per didelė. Ko gero teks visas sumažinti ir perkelti i photobucketa is naujo...
Lyg ir pavyko - tęsiu toliau:
Pagrindinis pastatas.
Priklausė Morbergs šeimai, kuri testamentu paliko Latvijos universitetui. Namas su botanikos sodu tvarkomas is ES lėšų. Kiek žinau, priima grupeles lankytojų, kaina - 20 santimų žmogui. Reikia tartis iš anksto. Pati nebuvau, nes grupė organizavosi mums nepalankiu laiku. Girdėjau, kad ekskursiją veda ta pati moteris, kuri prižiūri ir bendrabutį, ir įdomiai pasakoja.
Sodo fragmentai:
Šioje nuotraukoje kairėje matyti bendrabutis - labai prie bendro ansamblio nesiderinantis statinys.
Ir keli kvadratai jam priklausančios žemės, kurios tvarkymas turbūt nera finansuojamas iš ES lėšų:
Sodo teritorija galėjome naudotis, tik aišku, tvarkingai, nelaužant ir nešiukšlinant. Pakraštyje yra stalas su suoliukais. Kas norėjo, vakarojo.
Naktį tik apšvietimo norėtųsi. Skęsta toks grožis tamsoje, vos kelios lemputės žiba.
Nors visoje Jūrmaloje matėme gana nedaug įspūdingai apšviestų teritorijų.
Jei kelionė butų poilsinė, būtume neatsidžiaugę gyvenamosios vietos patogumu: pora minučių - ir paplūdimys bei jūra. Bet pirmąją kelionės dieną vietoje tikėtosios saulės radome gana žvarbų vėją ir apniukusį dangų. Taigi, pora valandėlių pirmyn atgal pajūriu.
Paplūdimys erdvus, švarus. Negausiai marširuojančių pirmyn atgal žmonių. Nors ir draudžiama, dauguma vedini šunimis. Daugybė važinėjančių tiek nuomotais, tiek savais dviračiais.
Tankiai suoliukų, persirengimo kabinų, tualetų, šiukšliadėžių, kavinių. Besimaudančių vienas kitas. Jūra metanti žalius dumblius.
Galiausiai pradeda lyti nusprendžiame susipažinti su Jūrmala. Gyvenome stambesnėje gatvėje, todėl susirasti buvo nesunku. Be to kiekviena net ir menkiausia gatveliūkštė turi nuorodą.
Pamarširuojame po vaikų žaidimų/šeimos poilsio aikštelę bandydami surasti ten esanti apžvalgos bokštą. Didelė teritorija su daugybe veiklos tiek mažiems vaikams, tiek paaugliams.
Netoli Dzintari koncertų salės pasižiūrim į nedidukus šokančius fontanus:
Apsižiūrime, kur turėtų būti geležinkelio stotis. Gal tris kartus pirmyn atgal pereiname pėsčiųjų gatve Jomas. Žmonių nedaug. Muzika groja gana tyliai. Pasėdim kavinukėj ir vos parvelkame kojas namo.
Jomas iela
Viešbutis "Pegasa Pils" Turaidės gatvėje, netoli Dzintars koncertų salės.
.........
Visą naktį lyja, kitą rytą taip pat. Vadinasi, paplūdimio nebus. Bus Kemeri ir Tukums.
.........
Paplūdimys erdvus, švarus. Negausiai marširuojančių pirmyn atgal žmonių. Nors ir draudžiama, dauguma vedini šunimis. Daugybė važinėjančių tiek nuomotais, tiek savais dviračiais.
Tankiai suoliukų, persirengimo kabinų, tualetų, šiukšliadėžių, kavinių. Besimaudančių vienas kitas. Jūra metanti žalius dumblius.
Galiausiai pradeda lyti nusprendžiame susipažinti su Jūrmala. Gyvenome stambesnėje gatvėje, todėl susirasti buvo nesunku. Be to kiekviena net ir menkiausia gatveliūkštė turi nuorodą.
Pamarširuojame po vaikų žaidimų/šeimos poilsio aikštelę bandydami surasti ten esanti apžvalgos bokštą. Didelė teritorija su daugybe veiklos tiek mažiems vaikams, tiek paaugliams.
Netoli Dzintari koncertų salės pasižiūrim į nedidukus šokančius fontanus:
Apsižiūrime, kur turėtų būti geležinkelio stotis. Gal tris kartus pirmyn atgal pereiname pėsčiųjų gatve Jomas. Žmonių nedaug. Muzika groja gana tyliai. Pasėdim kavinukėj ir vos parvelkame kojas namo.
Jomas iela
Viešbutis "Pegasa Pils" Turaidės gatvėje, netoli Dzintars koncertų salės.
.........
Visą naktį lyja, kitą rytą taip pat. Vadinasi, paplūdimio nebus. Bus Kemeri ir Tukums.
.........
Kai namuose rinkausi info, kur būtų galima nuvykti visuomeniniu transportu netoli Jūrmalos, sudomino Kemeri nacionalinio parko pažintiniai takai. Dėkoju ir SM kelionių forumo dalyvėms, kurios pakuždėjo apie gražų ir jaukų Kemeri miestelį. Bet kad visko tiek rasime mažame atokiame gamtos kampelyje tikrai nesitikėjau.
Trumpa info iš gooooglo: Kemeriai miestas Latvijoje (19281959), prijungtas prie Jūrmalos. Atstumas iki Rygos yra 44 km.
Miestelis yra 6 km atstumu nuo jūros tarp ežerų ir pelkių, turtingų sieringais šaltiniais. Todėl Kemerių plėtra susijusi su sieringų vandenų gydomųjų savybių panaudojimu. Kemerių kurorto teritorijoje yra daugiau kaip 30 sieros vandenilio šaltinių ir turtingos gydomųjų durpių bei sapropelio gydomųjų purvų sankaupos (Kanierio ežere). 1997 m. įkurtas Kemerių nacionalinis parkas, kurio administracinis centras yra Kemeriuose.
Su kitomis Jūrmalos dalimis ir Ryga Kemerius jungia elektrifikuotas geležinkelis ir Rygos - Ventspilio kelias.
Iki Kemeri veža traukinys, kuris važiuoja į Tukums (nors mačiau, kad kažkuriuo metu tik iki Kemeri vienas važiuoja). Nuo Dzintari stotelės Jūrmaloje iki Kemeri mokėjome 1,30Lv dviems.
Kalbant apie keliavimą traukiniu (električka konkrečiai), bilietus patartina pirkti kasoje stotyje. Nes perkant traukinyje prisideda 30 santimu žmogui. Jei bilietu kasa nedirba, traukinyje priemokos irgi nebūna.
Traukinys važiuoja kažkur kas valandą dvi. Nuo Dzintari iki Kemeri traukiniu kelias yra 21 km, važiavome pusvalandį.
Dar namuose buvau atsispausdinus paruoštukę su stotelių pavadinimais ir maršrutais. Bet to daryti visai nebūtina. Nes visi esamų ir būsimų stotelių pavadinimai dega švieslentėje. Taip pat tiksliai pranešami pavadinimai. Na, ir žinoma, aiškūs ir gerai matomi užrašai ant stočių pastatų.
Kažkas forume stebėjosi, kad kam reikalingi vagone du konduktoriai. Taip, jie iš tikrųjų yra du. Pagalvojau, vasarą didesni srautai važinėja. O bent jau Jūrmalos mieste tarp stotelių tarpas dvi trys minutės. Vienas žmogus tikrai gali nesuspėti. Juolab, kad traukinyje perkančiam bilietą sąskaita išrašoma ranka.
Pažintiniais takais Kemeri nacionaliniame parke nėjome, nes visą dieną lijo. Bet išvaikščiojome visą miestelį ir parką. Kas myli gamtą, tikrai patiks. Nuo traukiniu stoties iki parko reikia paeiti gerą kilometrą. Kadangi Kemeri kurortinis miestelis, visos gatvelės labai tvarkingai sužymėtos, kaip kad ir Jūrmaloje.
Mokykla ar seniūnija - nepriėjome arčiau pažiūrėti, kas per pastatas miestelio pradžioje.
Sustojome nusifotografuoti prie berods babtistų bažnyčios, autobuso laukiantis vyriškis pats priėjo ir patarė, kur eiti, ko ieškoti.
Kaip ir Jūramaloje, tokie patys mediniai nameliai su ažūriniais papuošimais:
Informaciniame buklete randu, kad tai Kemeri poliklinika. 1924 m. pastatyta gydykla, kurioje ligonius gydė mineraliniu vandeniu ir purvo voniomis.
Dabar šis gražus ir labai didelis pastatas stovi apleistas, aptriušęs, išdaužytais langais ir durimis.
Aplink jį didelė erdvė: parkas su gėlynu. Už jo - vandens bokštas. Rašoma, kad aukščiausias pastatas miestelyje, 42 m. Rašoma, kad viršutinėje dalyje yra apžvalgos aikštelė, kur miesto svečiai galėjo grožėtis panorama. Gaila, bet atrodo, kad bokštas neprižiūrimas, kaip ir poliklinika.
Bokštas:
Trumpa info iš gooooglo: Kemeriai miestas Latvijoje (19281959), prijungtas prie Jūrmalos. Atstumas iki Rygos yra 44 km.
Miestelis yra 6 km atstumu nuo jūros tarp ežerų ir pelkių, turtingų sieringais šaltiniais. Todėl Kemerių plėtra susijusi su sieringų vandenų gydomųjų savybių panaudojimu. Kemerių kurorto teritorijoje yra daugiau kaip 30 sieros vandenilio šaltinių ir turtingos gydomųjų durpių bei sapropelio gydomųjų purvų sankaupos (Kanierio ežere). 1997 m. įkurtas Kemerių nacionalinis parkas, kurio administracinis centras yra Kemeriuose.
Su kitomis Jūrmalos dalimis ir Ryga Kemerius jungia elektrifikuotas geležinkelis ir Rygos - Ventspilio kelias.
Iki Kemeri veža traukinys, kuris važiuoja į Tukums (nors mačiau, kad kažkuriuo metu tik iki Kemeri vienas važiuoja). Nuo Dzintari stotelės Jūrmaloje iki Kemeri mokėjome 1,30Lv dviems.
Kalbant apie keliavimą traukiniu (električka konkrečiai), bilietus patartina pirkti kasoje stotyje. Nes perkant traukinyje prisideda 30 santimu žmogui. Jei bilietu kasa nedirba, traukinyje priemokos irgi nebūna.
Traukinys važiuoja kažkur kas valandą dvi. Nuo Dzintari iki Kemeri traukiniu kelias yra 21 km, važiavome pusvalandį.
Dar namuose buvau atsispausdinus paruoštukę su stotelių pavadinimais ir maršrutais. Bet to daryti visai nebūtina. Nes visi esamų ir būsimų stotelių pavadinimai dega švieslentėje. Taip pat tiksliai pranešami pavadinimai. Na, ir žinoma, aiškūs ir gerai matomi užrašai ant stočių pastatų.
Kažkas forume stebėjosi, kad kam reikalingi vagone du konduktoriai. Taip, jie iš tikrųjų yra du. Pagalvojau, vasarą didesni srautai važinėja. O bent jau Jūrmalos mieste tarp stotelių tarpas dvi trys minutės. Vienas žmogus tikrai gali nesuspėti. Juolab, kad traukinyje perkančiam bilietą sąskaita išrašoma ranka.
Pažintiniais takais Kemeri nacionaliniame parke nėjome, nes visą dieną lijo. Bet išvaikščiojome visą miestelį ir parką. Kas myli gamtą, tikrai patiks. Nuo traukiniu stoties iki parko reikia paeiti gerą kilometrą. Kadangi Kemeri kurortinis miestelis, visos gatvelės labai tvarkingai sužymėtos, kaip kad ir Jūrmaloje.
Mokykla ar seniūnija - nepriėjome arčiau pažiūrėti, kas per pastatas miestelio pradžioje.
Sustojome nusifotografuoti prie berods babtistų bažnyčios, autobuso laukiantis vyriškis pats priėjo ir patarė, kur eiti, ko ieškoti.
Kaip ir Jūramaloje, tokie patys mediniai nameliai su ažūriniais papuošimais:
Informaciniame buklete randu, kad tai Kemeri poliklinika. 1924 m. pastatyta gydykla, kurioje ligonius gydė mineraliniu vandeniu ir purvo voniomis.
Dabar šis gražus ir labai didelis pastatas stovi apleistas, aptriušęs, išdaužytais langais ir durimis.
Aplink jį didelė erdvė: parkas su gėlynu. Už jo - vandens bokštas. Rašoma, kad aukščiausias pastatas miestelyje, 42 m. Rašoma, kad viršutinėje dalyje yra apžvalgos aikštelė, kur miesto svečiai galėjo grožėtis panorama. Gaila, bet atrodo, kad bokštas neprižiūrimas, kaip ir poliklinika.
Bokštas:
Nuo buvusios poliklinikos pastato vis einame pagrindine gatve ir pamatome kažką baltuojant:
Vandenilio sulfido mineralinio vandens šaltinis "Driežas ir paviljonas".
Informaciniame buklete radau, kad Kemeri yra daugiausiai visoje Vakarų Europoje mineralinių šaltinių. Šaltinis "Driežas" - vienas iš 20 Kemeri esančių šaltinių:
Apsižiūrime, kad pakliuvome į gražų ir jaukų parkelį. Teka upelis sudaugybe tiltų:
Kvapas nuo vandens nemalonus - supuvusio kiaušinio. Bet vaizdai ir jaukumas kviečia pasilikti:
Kiek pailsėję ir pasislėpę nuo lietaus traukiame takeliu palei upelį vėl miestelio link. Tyluma net spengia. Prie buvusio Kemeri viešbučio "Baltoji gulbė" sutikome vienintelius anglakalbius turistus. Pastatas didingas, šiuo metu remontuojamas. Labai lijo, tai nenufotografavau. Nuotrauką pasiskolinu iš interneto:
Vandenilio sulfido mineralinio vandens šaltinis "Driežas ir paviljonas".
Informaciniame buklete radau, kad Kemeri yra daugiausiai visoje Vakarų Europoje mineralinių šaltinių. Šaltinis "Driežas" - vienas iš 20 Kemeri esančių šaltinių:
Apsižiūrime, kad pakliuvome į gražų ir jaukų parkelį. Teka upelis sudaugybe tiltų:
Kvapas nuo vandens nemalonus - supuvusio kiaušinio. Bet vaizdai ir jaukumas kviečia pasilikti:
Kiek pailsėję ir pasislėpę nuo lietaus traukiame takeliu palei upelį vėl miestelio link. Tyluma net spengia. Prie buvusio Kemeri viešbučio "Baltoji gulbė" sutikome vienintelius anglakalbius turistus. Pastatas didingas, šiuo metu remontuojamas. Labai lijo, tai nenufotografavau. Nuotrauką pasiskolinu iš interneto:
Dar pavaikštom takeliu per mišką iki apvalios aikštės su gėlynais. Prie įėjimo į ją senas samanomis apaugęs tiltelis. Apsukam ratą nuo lietaus patvinusiu šaligatviu ir žliugsinčia pieva. Ir vėl patraukiam į parką.
Medis su kurortui nusipelniusių žmonių vardais.
Meilės uostas.
Rašoma, kad dirbtinai sukurtoje saloje XIX a. pastatytas paviljonas su apžvalgos aikštele. Deja, laiptai i aikštelę suniokoti, per stogą varva vanduo, pastatas apleistas. O gaila, nes aplinka iš ties romantiška ir graži.
Einame parkeliu tolyn. Prie stotelės mus užkalbinęs vyriškis sakė, kad turime rasti gražią bažnyčią. Visai netyčia ji išnyra prieš akis:
Šv. Petro ir Povilo cerkvė. Iš informacinių šaltinių: pastatyta iš medžio 1893 m. Tai seniausia Kemeri cerkvė. Legendos byloja, kad ji pastatyta nenaudojant vinių.
Ir paradinė cerkvės pusė:
Jei atkreipėte dėmesį į prie durų sėdintį žmogų vežimėlyje, tai galiu pasakyti tik tiek, kad ji visai ne neįgali. Vaikštant parku pasivijo moteris, stumianti neįgaliojo vežimėlį. Galvoju, gal kokio ligonio važiuoja paimti. Na ir ką, užeiname į cerkvę, o kai išeiname, mano ankščiau matyta stumusi vežimėlį moteris tiesiog akyse atsisėda į jį ir ant kelių pasideda kepurę.
Nueinant išgirstam, kaip ji su aplinkos tvarkytoju aptaria, jog oras prastas ir uždarbio nebus.
Žinau, kad dažnas išmaldos prašytojas taip daro, bet kai vyksta akyse, tai labai supykdo. Užeina mintis skambtelt kokiai institucijai. Bet taip ir lieka.
Išėję iš parkelio pasivaikštome gatvelėmis palei gyvenamuosius namus. Labai gražių sodybų neužeiname. Užmatome dar vieną medinę bažnytėlę:
Liuteronų bažnyčios taip ir neužėjome. Per galvą vertis jos ieškant nenorime. Patraukiame link traukinių stoties. Planuose dar ir Tukums. Iki traukinio daugiau nei valanda. Iš vietinių sužinome, kad vienintelis būdas iš Kemeri pasiekti Tukums tik traukiniu. Atsisėdame parkelyje prie stoties ir suvalgome po sumuštinį. Kaip tik išsišvietė saulutė.
Medis su kurortui nusipelniusių žmonių vardais.
Meilės uostas.
Rašoma, kad dirbtinai sukurtoje saloje XIX a. pastatytas paviljonas su apžvalgos aikštele. Deja, laiptai i aikštelę suniokoti, per stogą varva vanduo, pastatas apleistas. O gaila, nes aplinka iš ties romantiška ir graži.
Einame parkeliu tolyn. Prie stotelės mus užkalbinęs vyriškis sakė, kad turime rasti gražią bažnyčią. Visai netyčia ji išnyra prieš akis:
Šv. Petro ir Povilo cerkvė. Iš informacinių šaltinių: pastatyta iš medžio 1893 m. Tai seniausia Kemeri cerkvė. Legendos byloja, kad ji pastatyta nenaudojant vinių.
Ir paradinė cerkvės pusė:
Jei atkreipėte dėmesį į prie durų sėdintį žmogų vežimėlyje, tai galiu pasakyti tik tiek, kad ji visai ne neįgali. Vaikštant parku pasivijo moteris, stumianti neįgaliojo vežimėlį. Galvoju, gal kokio ligonio važiuoja paimti. Na ir ką, užeiname į cerkvę, o kai išeiname, mano ankščiau matyta stumusi vežimėlį moteris tiesiog akyse atsisėda į jį ir ant kelių pasideda kepurę.
Nueinant išgirstam, kaip ji su aplinkos tvarkytoju aptaria, jog oras prastas ir uždarbio nebus.
Žinau, kad dažnas išmaldos prašytojas taip daro, bet kai vyksta akyse, tai labai supykdo. Užeina mintis skambtelt kokiai institucijai. Bet taip ir lieka.
Išėję iš parkelio pasivaikštome gatvelėmis palei gyvenamuosius namus. Labai gražių sodybų neužeiname. Užmatome dar vieną medinę bažnytėlę:
Liuteronų bažnyčios taip ir neužėjome. Per galvą vertis jos ieškant nenorime. Patraukiame link traukinių stoties. Planuose dar ir Tukums. Iki traukinio daugiau nei valanda. Iš vietinių sužinome, kad vienintelis būdas iš Kemeri pasiekti Tukums tik traukiniu. Atsisėdame parkelyje prie stoties ir suvalgome po sumuštinį. Kaip tik išsišvietė saulutė.
Tukums
Trumpa info iš Wikipedijos: Tukumas (latv. Tukums, lyv. Tukāmō) Latvijos miestas, esantis senovės Lyvių genties teritorijoje, šiuo metu priskiriamas Latvijos etnografinei sričiai Žiemgalai. Jame gyvena 20 134 gyventojai (2008). Įsikūres Latvijos vakarinėje dalyje prie Rygos-Vetspilio geležinkelio linijos ir šalia Rygos-Ventspilio plento.
Yra dailės ir kraštotyros muziejus. Yra architektūros paminklų pilies bokštas iš XIV amžiaus, Durbės pilis (1821 metų).
Iš Kemeri traukinių stoties 20 minučių dundame traukiniu iki Tukums1 stotelės. Atstumas 21 km. Nesuprantu, už ką sumokėjome po 85 santimus žmogui. Su bendrakeleive juokavome, kad ko gero I klase važiavome. Na, vagonas neatrodo pirmos klasės. Ką galiu pasakyti apie važiavimą traukiniais visai neblogas keliavimo būdas. Vagonai švarūs, tvarkingi, nesmirda, sėdynės bent jau mums visur pasitaikė paminkštintos (prisimenu, kažkas kalbėjo apie medines).
Tukums pasitiko apsiniaukęs ir šaltas.
Tukums 1 traukinių stotis kartu ir architektūros paminklas:
Iš karto susižiūrime grįžimo tvarkaraščius. Nusprendžiame grįžti priešpaskutiniu traukiniu. Optimistės. Nes jau einant i kalną Pasta gatve kojos nuo nuovargio visiškai medinės.
Senovinis pastatas Pasta iela.
Priešais jį šv. Nicholas rusų ortodoksų bažnyčia:
Bažnyčia iš ryto uždaryta. Rašoma, kad ji turi prabangų interjerą ir kelias brangias bei garsias ikonas.
Netrukus pasiekiame Brivibas (Laisvės) skverą:
Prieš daugiau nei 600 metų čia buvo turgaus vieta. Tarybiniais laikais stovėjo paminklas Leninui. Dabar jaukus parkas su fontanu ir daugybe gelių.
Dešinėje - liuteronų bažnyčios bokštas. O šalia jos turėtų būti šv. Stefano katalikų bažnyčia, kurios nuotraukos neturiu.
Pasivaikštome Lielos, Darza, Harmonijas gatvėmis. Senovinės akmenimis grįstos gatvelės, senovinį stilių išlaikę pastatai:
Miesto centras sutvarkytas, gražus. Pakraščiai ir apleisti, ir prižiūrimi. Prisipažinsiu, iš Tukumio tikėjausi daugiau. Dabar galėčiau kitiems rekomenduoti specialiai į Tukums nevykti. Nebent važiuojant pro šalį kojas valandžiukei pramankštinti.
Drėgmė per visą dieną ir gana žvarbus oras bei nuovargis darė savo. Užėjome į konditeriją Pasta gatvėje išgerti kavos su bandele. Visa tai atsieina nepilną latą vienam. Kiek apšilę pasiryžome nusigauti iki Saulės kalns, esantį netoli Tukums1 traukinių stoties. Priėję vietovę, iš kurios matėsi Saulės kalnas su laipteliais ir skulptūromis, nusprendėme atsisakyti šio sumanymo. Nuokalne - įkalne iki saulės kalno daugiau nei kilometras. Be to dar lipimas laiptas: jautėme, kad turime ne tik kojas, bet ir visus sąnarius jose.
Grįžtame į stotį, nusiperkame bilietus. Pasitaikė labai paslaugi kasininkė, pati smulkiai nupasakojusi, kuriame kelyje traukinys sustos, po kiek laiko ir pan.
Nors mirtinai pavargę, bet patenkintos dienos kelionės rezultatais grįžtame namo. Jūrmaloje dar laukia keli "darbeliai".
Tukums1 - Majori kelionė atsieina 1,30Ls vienam.
Trumpa info iš Wikipedijos: Tukumas (latv. Tukums, lyv. Tukāmō) Latvijos miestas, esantis senovės Lyvių genties teritorijoje, šiuo metu priskiriamas Latvijos etnografinei sričiai Žiemgalai. Jame gyvena 20 134 gyventojai (2008). Įsikūres Latvijos vakarinėje dalyje prie Rygos-Vetspilio geležinkelio linijos ir šalia Rygos-Ventspilio plento.
Yra dailės ir kraštotyros muziejus. Yra architektūros paminklų pilies bokštas iš XIV amžiaus, Durbės pilis (1821 metų).
Iš Kemeri traukinių stoties 20 minučių dundame traukiniu iki Tukums1 stotelės. Atstumas 21 km. Nesuprantu, už ką sumokėjome po 85 santimus žmogui. Su bendrakeleive juokavome, kad ko gero I klase važiavome. Na, vagonas neatrodo pirmos klasės. Ką galiu pasakyti apie važiavimą traukiniais visai neblogas keliavimo būdas. Vagonai švarūs, tvarkingi, nesmirda, sėdynės bent jau mums visur pasitaikė paminkštintos (prisimenu, kažkas kalbėjo apie medines).
Tukums pasitiko apsiniaukęs ir šaltas.
Tukums 1 traukinių stotis kartu ir architektūros paminklas:
Iš karto susižiūrime grįžimo tvarkaraščius. Nusprendžiame grįžti priešpaskutiniu traukiniu. Optimistės. Nes jau einant i kalną Pasta gatve kojos nuo nuovargio visiškai medinės.
Senovinis pastatas Pasta iela.
Priešais jį šv. Nicholas rusų ortodoksų bažnyčia:
Bažnyčia iš ryto uždaryta. Rašoma, kad ji turi prabangų interjerą ir kelias brangias bei garsias ikonas.
Netrukus pasiekiame Brivibas (Laisvės) skverą:
Prieš daugiau nei 600 metų čia buvo turgaus vieta. Tarybiniais laikais stovėjo paminklas Leninui. Dabar jaukus parkas su fontanu ir daugybe gelių.
Dešinėje - liuteronų bažnyčios bokštas. O šalia jos turėtų būti šv. Stefano katalikų bažnyčia, kurios nuotraukos neturiu.
Pasivaikštome Lielos, Darza, Harmonijas gatvėmis. Senovinės akmenimis grįstos gatvelės, senovinį stilių išlaikę pastatai:
Miesto centras sutvarkytas, gražus. Pakraščiai ir apleisti, ir prižiūrimi. Prisipažinsiu, iš Tukumio tikėjausi daugiau. Dabar galėčiau kitiems rekomenduoti specialiai į Tukums nevykti. Nebent važiuojant pro šalį kojas valandžiukei pramankštinti.
Drėgmė per visą dieną ir gana žvarbus oras bei nuovargis darė savo. Užėjome į konditeriją Pasta gatvėje išgerti kavos su bandele. Visa tai atsieina nepilną latą vienam. Kiek apšilę pasiryžome nusigauti iki Saulės kalns, esantį netoli Tukums1 traukinių stoties. Priėję vietovę, iš kurios matėsi Saulės kalnas su laipteliais ir skulptūromis, nusprendėme atsisakyti šio sumanymo. Nuokalne - įkalne iki saulės kalno daugiau nei kilometras. Be to dar lipimas laiptas: jautėme, kad turime ne tik kojas, bet ir visus sąnarius jose.
Grįžtame į stotį, nusiperkame bilietus. Pasitaikė labai paslaugi kasininkė, pati smulkiai nupasakojusi, kuriame kelyje traukinys sustos, po kiek laiko ir pan.
Nors mirtinai pavargę, bet patenkintos dienos kelionės rezultatais grįžtame namo. Jūrmaloje dar laukia keli "darbeliai".
Tukums1 - Majori kelionė atsieina 1,30Ls vienam.
QUOTE(skanu_skanu @ 2011 08 24, 13:07)
Kaip laiku radau aprašymą Ruošiamės kelioms dienoms į Jūrmalą
Sėkmės Jums.
Tuomet pasistengsiu šiandien dar parašyti, nes ryt planuoju dienelei kitai išvažiuoti.
Iš Tukums 1 geležinkelio stoties iki Majori riedame nepilną valandą. Išlipti Majori stotyje nutarėme, nes turime surasti Vėžlį. Atidėti rytdienai negalime, nes planuose ryt iki išnaktų Ryga.
Dar vaikščiodamos apniukusiu ir šlapiu Tukums su drauge juokavome, kad mes čia šąlame, o Jūrmaloje kolegos turbūt prieš saulę bambutes išvertę paplūdimyje guli. Ne kitaip ir buvo: Majori randame saulėtą ir beveik be debesėlio dangų.
Išlipę iš traukinio pasinaudojame stoties tualetu. Tragiškas, smirdantis, be durų. Bet užtat nemokamas. Kitur Jūrmaloje tualetas kainuoja 20 santimų: tiek pliaže, tiek parke, tiek mieste. Tukumyje 5 santimais pigiau parsisukome.
Tik išėję iš stoties, patenkame į skverą su skulptūra. Rašoma, kad ties šia vieta istoriškai prasidėjo Jomas gatvė:
Nufotografuoju dar ir Majori viešbutį:
Šalia yra Horno gėlių sodas - tiesiog nuošalesnis skvėrelis šalia judrios pėsčiųjų gatvės. Nedideli vaikai važinėjosi nuomotais elektromobiliukais. Nuotraukos iš ten neturiu.
Papildyta:
Patraukiame ieškoti Jūras iela su Baltic Beach Hotel, netoli kurio turi būti Vėžliuko skulptūra (Brunurupucis). Pasifotografuojame, paglostome Vėžlį dėl ilgo gyvenimo, pasėdime ant suoliuko grožėdamosi jūra.
Kita šios dienos užduotis rasti apžvalgos bokštą, kurio vakar nepavyko rasti. Einame vakar jau kiek apžiūrėtą vaikų žaidimų aikštelę (Dzintari pramogų parkas vadinasi). Pavaikštom takeliais, susižavim žaidimų, pramogų, atrakcionų galybe ir įranga. Įėjimas tiek į parką, tiek į bokštą nemokamas.
Pagaliau randame bokštą su balkonėliais. Rašoma, kad bokšto apžvalgos aikštelė yra 33,5 m. aukštyje. Bokšte yra 12 balkonėlių:
Iš pradžių atrodė, kad lipti bus labai sunku. Juolab po didelio dienos krūvio. Bet laiptai labai patogūs. Tiesa, jie peršviečiami, nežinau, kaip gali jaustis bijantys aukščio:
Žemesniuose balkonėliuose matyti tik medžių šakos. O nuo viršutinio atsiveria juostelė jūros. Visas kurortas paskendęs po žaliu pušų patalu. Tik kur ne kur išlindę aukštesni statiniai:
Aišku, stebuklų nepamatėme, bet gana įdomi ir maloni atrakcija.
Papildyta:
Dar pamarširuojame mažomis gatvelėmis bei Turaidas iela.
Nueiname prie jūros, vėl iki Vėžliuko einame pakrante. Pakeliui pamatome įspūdingą statinį, kuris dažnai vaizduojamas kaip Jūrmalos kurorto veidas: buvusi E. Racenės maudykla. Rašoma, kad ištisus metus teiktos įvairios gydomosios vonios. O tarybiniais metais veikė SPA centras vienas geriausių Jūrmalos gydymo įstaigų:
Šalia vyriškis lipdė įspūdingą smėlio skulptūrą:
Palydime saulę į jūrą. Devintą valandą juk neisime miegoti. Iš paskutiniųjų dar kartą prasukame Jomas ir Turaidos gatvėmis. Ir dar apie dvidešimt minučių Dzintars prospektu namai. Vienintelis noras įkalti brendžio ir į lovą.
Ryga
Keista, bet po vakarykščio nuovargio nubundame labai anksti. Dėl tik apsidžiaugiame, nes turėsime ilgesnę dieną Latvijos sostinėje.
Dzintari traukinių stotyje perkame bilietą į abi puses. Toks bilietas atsieina 1,85 Ls žmogui. Grįžti galima bet kuriuo maršrutu ir bet kuriuo laiku.
23 km, kuriuos važiuojame pusvalandį ir mes jau sostinėje.
Kaip ir daugumoje sostinių, traukinių ir autobusų stotis yra šalia senamiesčio. Iš karto į jį ir neriame. Iš pradžių bandome eiti pagal žemėlapį pradedant toliau nuo Daugavos ir artėjant link jos. Bet paskui nusprendėme eiti ten, kur kojos pačios nuneš.
Patenkame į Vermanes darzs - Vermano parką Merkela, Barona ir Elizabetes gatvių sankirtoje. Girdisi muzika, pamatome eiles palapinių su liaudies dirbiniais ir prisimename, kad būtent šį savaitgalį vyksta Rygos miesto 810 asis jubiliejus. Dirbiniai panašūs kaip ir mūsų mugėse. Dar nusifotografuojame prie fontano ir sukame į senamiesčio dalį arčiau Daugavos.
Net neieškojus kojos pačios atveda beveik į pačią senamiesčio širdį Rotušės aikštę. Apžiūrėję pastatus aplinkui nusprendžiame pakilti i Šv. Petro bažnyčios bokštą. Kaina - 3 latai. Vaizdai nepakartojami. Viršuje ilgai neužsibūname, nes pučia stiprus vėjas. Nors diena ir saulėta, tačiau vėjuota ir žvarbi.
Tiktas per Daugavą, kuriuo važiuoja traukiniai.
Rygos simboliu laikomas tiltas ir Dome Katedros bokštas dešinėje. Pati katedra šiuo metu restauruojama.
Tarsi cukriniai nameliai.
Ir pati šv. Petro bažnyčia:
Bei šalia esanti šv. Jana bažnyčia:
Papildyta:
Rotušės aikštė su Juodagalvių gildijos namais. Rygoje esu buvusi prieš gerus 7 metus ir šie gražieji rūmai buvo iškritę iš atminties. Pasigrožim ansambliu, pasiklausome jaunimo pučiamųjų orkestro atliekamų kūrinių. Žmonių daug. Dar nemokamai aplankome Juodagalvių namų pirmojo aukšto ekspoziciją. Mačiau, bilieto kaina suaugusiam 4 latai. Tad ir nežinau, ar į pirmą aukštą visada nemokamai įleidžia, ar čia tik miesto jubiliejaus proga nuolaida padaryta.
Praeiname krantine. Jubiliejaus proga gatvė palei krantinę paversta pėsčiųjų zona. Vyksta spektakliai ir koncertai, prekyba, kepami šašlykai. Žmonių minios. Scenos nematyti, o i monitorių žiūrėti nematome jokio tikslo. Tad sukame toliau klajoti.
Visi traukia į miesto šventę.
Vietovių neberašysiu, nes nebeviską atsimenu, susimaišė galvoje krūva informacijos.
Tik tiek, kad gatvės pilnos į renginį plūstančios minios. Vis ieškome ramesnės gatvelės.
Papildyta:
Taip beklajodamos užeiname Rygos pilį su muziejumi ir kaip supratau, prezidento rūmais . Ją saugo kariai. Prisimenu, kad kas valandą keičiasi sargyba. Laiko liko nedaug, nusprendžiame palaukti. Sėdime parkelyje ir valgome įsidėtus sumuštinius. Sargybos pasikeitimas nėra ypatingai įspūdingas, bet pamatyti įdomu.
Po prezidentinės garbės sargybos pataikome tiesiai į Latvijos Seimą. Tiksliau prie jo, nes vyko atvirų durų diena ir eilutė buvo labai ilga:
Taip pat netyčia pataikome ir prie Švedų vartų. Man šį vieta pasirodė labai jauki, tad sustojau nufotografuoti. Šalia stovėjusi gidė pasakojo grupelei anglakalbių, iš čia ir supratau, kas čia per vartai :
Papildyta:
Einame toliau, kaip supratau, miesto gynybinė siena su bokštu. Šitą irgi išgirdau iš tos pačios gidės. Gaila, kad ji vedė ekskursiją tik kelių žmonių grupelei, būč ilgiau paklausiusi.
Turbūt irgi vienas iš gynybinės sienos pastatų:
Namas su katinais:
O čia nesupratau, sena ar nauja statyba :
Žmonių minios labai nuvargino. Norėjosi ramiai pasėdėti, išgerti alaus. Kainos miesto centre žiauriai didelės. Gal netgi dėl šventės iškeltos. Alaus be 2 latų už pusę litro nerasi. Vienintelis šventės privalumas mums buvo, kad galėjome visur nemokamai naudotis tualetu. Tiesa, dar visuomeninis transportas vežė už dyka. Tik mums jo neprireikė.
Po ilgų klajonių radome jaukų, ramų, patogų ir nebrangų, kas labiausiai nustebino, viešbučio restoranėlį. Papietavome, išgėrėme alaus ir apėmė toks nuovargis... Taigi, nusprendėme, kad nebeturime jėgų iki išnaktų trankytis po Rygą. Visus muziejus atidedame kitam kartui.
Gana greit pasiekiame traukinių stotį. Buvo šioks toks nerimas, kad nerasime savo takelio ar iš vis ne į tą traukinį įsėsime. Bet viskas daug paprasčiau nei atrodė.
Išlipame Dzintari. Kažkaip gailu pasidarė, kad jau nebeeisiu į traukinių stotį, nebevažiuosiu į naujas nematytas vietas. Man kaip mažam vaikui be proto patinka važiuoti traukiniu. Tuomet bent pati sau pasijaučiu tikra keliautoja.
Taigi, apie septintą jau šlifavome Jūrmalos gatveles, pajūrį. Nors po antros dienos įtempto keliavimo kojas vos vilkome, bet vis vien laikėmės, kad nepadoru atvažiavus į kurortą 9 valandą eiti miegoti.
Jūra buvo labai nerami bangavo, ošė. Tokia, kokią dievinu.
Papildyta:
Keista, bet po vakarykščio nuovargio nubundame labai anksti. Dėl tik apsidžiaugiame, nes turėsime ilgesnę dieną Latvijos sostinėje.
Dzintari traukinių stotyje perkame bilietą į abi puses. Toks bilietas atsieina 1,85 Ls žmogui. Grįžti galima bet kuriuo maršrutu ir bet kuriuo laiku.
23 km, kuriuos važiuojame pusvalandį ir mes jau sostinėje.
Kaip ir daugumoje sostinių, traukinių ir autobusų stotis yra šalia senamiesčio. Iš karto į jį ir neriame. Iš pradžių bandome eiti pagal žemėlapį pradedant toliau nuo Daugavos ir artėjant link jos. Bet paskui nusprendėme eiti ten, kur kojos pačios nuneš.
Patenkame į Vermanes darzs - Vermano parką Merkela, Barona ir Elizabetes gatvių sankirtoje. Girdisi muzika, pamatome eiles palapinių su liaudies dirbiniais ir prisimename, kad būtent šį savaitgalį vyksta Rygos miesto 810 asis jubiliejus. Dirbiniai panašūs kaip ir mūsų mugėse. Dar nusifotografuojame prie fontano ir sukame į senamiesčio dalį arčiau Daugavos.
Net neieškojus kojos pačios atveda beveik į pačią senamiesčio širdį Rotušės aikštę. Apžiūrėję pastatus aplinkui nusprendžiame pakilti i Šv. Petro bažnyčios bokštą. Kaina - 3 latai. Vaizdai nepakartojami. Viršuje ilgai neužsibūname, nes pučia stiprus vėjas. Nors diena ir saulėta, tačiau vėjuota ir žvarbi.
Tiktas per Daugavą, kuriuo važiuoja traukiniai.
Rygos simboliu laikomas tiltas ir Dome Katedros bokštas dešinėje. Pati katedra šiuo metu restauruojama.
Tarsi cukriniai nameliai.
Ir pati šv. Petro bažnyčia:
Bei šalia esanti šv. Jana bažnyčia:
Papildyta:
Rotušės aikštė su Juodagalvių gildijos namais. Rygoje esu buvusi prieš gerus 7 metus ir šie gražieji rūmai buvo iškritę iš atminties. Pasigrožim ansambliu, pasiklausome jaunimo pučiamųjų orkestro atliekamų kūrinių. Žmonių daug. Dar nemokamai aplankome Juodagalvių namų pirmojo aukšto ekspoziciją. Mačiau, bilieto kaina suaugusiam 4 latai. Tad ir nežinau, ar į pirmą aukštą visada nemokamai įleidžia, ar čia tik miesto jubiliejaus proga nuolaida padaryta.
Praeiname krantine. Jubiliejaus proga gatvė palei krantinę paversta pėsčiųjų zona. Vyksta spektakliai ir koncertai, prekyba, kepami šašlykai. Žmonių minios. Scenos nematyti, o i monitorių žiūrėti nematome jokio tikslo. Tad sukame toliau klajoti.
Visi traukia į miesto šventę.
Vietovių neberašysiu, nes nebeviską atsimenu, susimaišė galvoje krūva informacijos.
Tik tiek, kad gatvės pilnos į renginį plūstančios minios. Vis ieškome ramesnės gatvelės.
Papildyta:
Taip beklajodamos užeiname Rygos pilį su muziejumi ir kaip supratau, prezidento rūmais . Ją saugo kariai. Prisimenu, kad kas valandą keičiasi sargyba. Laiko liko nedaug, nusprendžiame palaukti. Sėdime parkelyje ir valgome įsidėtus sumuštinius. Sargybos pasikeitimas nėra ypatingai įspūdingas, bet pamatyti įdomu.
Po prezidentinės garbės sargybos pataikome tiesiai į Latvijos Seimą. Tiksliau prie jo, nes vyko atvirų durų diena ir eilutė buvo labai ilga:
Taip pat netyčia pataikome ir prie Švedų vartų. Man šį vieta pasirodė labai jauki, tad sustojau nufotografuoti. Šalia stovėjusi gidė pasakojo grupelei anglakalbių, iš čia ir supratau, kas čia per vartai :
Papildyta:
Einame toliau, kaip supratau, miesto gynybinė siena su bokštu. Šitą irgi išgirdau iš tos pačios gidės. Gaila, kad ji vedė ekskursiją tik kelių žmonių grupelei, būč ilgiau paklausiusi.
Turbūt irgi vienas iš gynybinės sienos pastatų:
Namas su katinais:
O čia nesupratau, sena ar nauja statyba :
Žmonių minios labai nuvargino. Norėjosi ramiai pasėdėti, išgerti alaus. Kainos miesto centre žiauriai didelės. Gal netgi dėl šventės iškeltos. Alaus be 2 latų už pusę litro nerasi. Vienintelis šventės privalumas mums buvo, kad galėjome visur nemokamai naudotis tualetu. Tiesa, dar visuomeninis transportas vežė už dyka. Tik mums jo neprireikė.
Po ilgų klajonių radome jaukų, ramų, patogų ir nebrangų, kas labiausiai nustebino, viešbučio restoranėlį. Papietavome, išgėrėme alaus ir apėmė toks nuovargis... Taigi, nusprendėme, kad nebeturime jėgų iki išnaktų trankytis po Rygą. Visus muziejus atidedame kitam kartui.
Gana greit pasiekiame traukinių stotį. Buvo šioks toks nerimas, kad nerasime savo takelio ar iš vis ne į tą traukinį įsėsime. Bet viskas daug paprasčiau nei atrodė.
Išlipame Dzintari. Kažkaip gailu pasidarė, kad jau nebeeisiu į traukinių stotį, nebevažiuosiu į naujas nematytas vietas. Man kaip mažam vaikui be proto patinka važiuoti traukiniu. Tuomet bent pati sau pasijaučiu tikra keliautoja.
Taigi, apie septintą jau šlifavome Jūrmalos gatveles, pajūrį. Nors po antros dienos įtempto keliavimo kojas vos vilkome, bet vis vien laikėmės, kad nepadoru atvažiavus į kurortą 9 valandą eiti miegoti.
Jūra buvo labai nerami bangavo, ošė. Tokia, kokią dievinu.
Papildyta:
Paskutinę kelionės dieną, kuri turėjo būti skirta deginimuisi, maudynėms, išvydome apsiniaukusį dangų. Taip visą dieną ir prasėdėjome paplūdimyje ant suoliuko, retkarčiais paėjėdamos pajūriu. Mėgavomės tyla ir ramybe.
Dar galėjome nuveikti šį tą įdomaus: nepamatyti lankomi objektai Bulduri, Lielupėje. Bet jau nebeturėjome jėgų kur nors eiti.
Bukletą apie Jūrmalą lietuvių kalba radome savo bendrabutyje. Nors ta patį galima rasti ir oficialiame Jūrmalos tinklapyje www.jurmala.lv Taip pat informacijos centre, manau, būtų.
Apie maisto kainas nedaug galiu pasakyti. Tik tiek, kad ten viskas brangiau. Tą žinodamos, maistą vežėmės iš namų.
Būta kurorte, bet mauduko taip ir neapsirengta. Užtat gana daug pamatyta ir įspūdžių bei emocijų kalnas parsivežta.
Dar galėjome nuveikti šį tą įdomaus: nepamatyti lankomi objektai Bulduri, Lielupėje. Bet jau nebeturėjome jėgų kur nors eiti.
Bukletą apie Jūrmalą lietuvių kalba radome savo bendrabutyje. Nors ta patį galima rasti ir oficialiame Jūrmalos tinklapyje www.jurmala.lv Taip pat informacijos centre, manau, būtų.
Apie maisto kainas nedaug galiu pasakyti. Tik tiek, kad ten viskas brangiau. Tą žinodamos, maistą vežėmės iš namų.
Būta kurorte, bet mauduko taip ir neapsirengta. Užtat gana daug pamatyta ir įspūdžių bei emocijų kalnas parsivežta.