John Irving "Vidutinio svorio santuoka"
Nesu prisiekusi John Irving gerbėja ir esu perskaičiusi viso keturias knygas iš jo repertuaro, bet pastaroji knyga iš mano skaitytų, buvo ir viena prasčiausia ir labiausiai nepatikusi. Knygoje jaučiamas jo įprastas rašymo stilius, bet labai trūko pateikimo ir apipavidalinimo. Veiksmo nebuvimas tik dar labiau blogino situaciją. Žinoma, ir pasirinkta tema kai kam gali būti nepriimtina.
Esu kažkuriam žurnale (galbūt tai amerikietiškas "Publisher's wekly" (Leidėjo savaitraštis) arba kuris kitas panašaus pobūdžio žurnalas) skaičiusi, kad romanai parašyti iki "Pasaulio pagal Garpą" neturi daug meninės vertės ir prastai vertinami kritikų, tai lyg bandymas kažką rašinėti. Kaip ten bebūtų mano atveju ši tezė pasitvirtina. Jei jo "Pasaulis pagal Garpą" ir "Našlė vieneriems metams" labai patiko, tai ankstesni romanai "Ketvirtoji ranka" ir "Vidutinio svorio santuoka" - nepatiko. Tačiau mano nuomonė nėra objektyvi, nes esu per mažai perskaičiusi jo knygų, kad pasakyčiau ką nors konkrečiau.
Romane pasakojama apie keturis asmenis, dvi poras ir šeimas.
Učka yra gimusi Austrijoje, išgyveno karą ir patyrė jo baisumus. Prieš įsiveržiant rusų kariuomenei į šalį, jos mama ją paslepia karvės pilve, kad jai netektų iš kareivių pusės patirti prievartos ir smurto. Bet ją jos slėptuvėje radęs rusų karininkas imasi saugoti ir globoti ją. Kadangi jos tėvai žuvo karo metu, jis net bando ją įsivaikinti ir išsivežti ją į Rusiją.
Vieną dieną ji sutinka iš Amerikos į Austriją atklydusį istorinių romanų rašytoją ir universiteto dėstytoją, kuris yra ir romano pasakotojas. Jie susituokia, iškeliauja į Ameriką ir gyvena kaip kita eilinė šeima iki tos dienos kol nesutinka kitą porą - Editą su Severinų.
Edita - dviejų mergaičių mama, o laisvalaikiais bandanti rašyti. Severinas - austras, kurio tėvas buvo nepripažintas dailininkas, o mama pozuodavo nuoga. Jis dėsto vokiečių kalba universitete ir treniruoja imtynininkus.
Draugystė tarp jų neapsiriboja vien draugiškomis vakarienėmis ar vakarėliais. Jie tampa vieni kitų meilužiais ir rengia orgijas. Šitaip bando paįvairinti savo monotonišką gyvenimą ir pridėti prieskonių į intymius santykius. Jei pradžioje tokių santykių viskas atrodė kaip žaidimas, tai vėliau tokie santykiai pradėjo griauti tarpusavio santykius ir atsirado nesusipratimai bei pavydas.
Knyga mane veikė migdančiai. Pasirodė be galo lėkšta, lėta ir nuobodi. Per akis buvo įvairiausių gašlumų, per daug atvirų ir tiesmukų scenų. Viskas vyko labai mechaniškai, trūko išgyvenimų. Beto, labai stigo aprašymų vaizdingumo ir subtilumo. Nieko gero aš šioje knygoje neradau. Nepajutau jokio malonumo skaitydama ją. Tiesiog skaičiau iki galo labai mechaniškai, nes turiu vieną didžiulę yda - perskaitau iki galo visas pradėtas knygas.
vo, kokiais sudais uzsiimineju siandien 
Kitu nezinau - neatkreipiau demesio 
Asmeniškai man "Vėtrų kalnas" charakteringesnis, nors prie širdies labiau "Džeinė Eir". Pastarąją jaunystėje dievinau ir lentynoj garbingai kaip reliktą dabar laikau. 
