Su vyru nesutariame dėl sūnaus auklėjimo

Sveiki,

labai norėčiau jūsų (ypač vyrų) patarimo berniuko auklejimo klausimais. Su vyru turime du sunus, vyresnelis (jei galima ji tokiu vadinti) dabar yra 1 m 8 men amziaus. Su vyru sutariame gerai, poziuris i gyvenima panasus, bet auklejimo klausimais - visiska katastrofa. Vyras sako, kad as vaikui viska leidziu, ji lepinu, o man atrodo, kad vyras jam per grieztas.

Mano poziuriu tokio amziaus vaikas tikrai nera tiek "suauges", kad po pirmo paliepimo/draudimo ir pan. darytu taip, kaip liepia tevai. As jam daug kur nusileidziu, nes man tai atrodo smulkmena, pvz. leidziu ilgiau pasedet vonelej, keiciant pampersus ji gaudau, nes jam tai patinka ir pan. Bet jei yra rimtesne situacija (konfliktas su vaikais kieme, einam i gatve ir t.t.), tuomet elgiuosi grieztai. Bent jau as taip manau. Taciau vyras sako, jog as vaikui visur nuolaidziauju, kad viskas yra pagal ji, kad su juo tuoj bus neimanoma susikalbeti (nors tikrai nekrenta klykdamas ir isteriju nekelia). Dabar vyras uzsimane isleisti vaika i darzeli (nors as su mazuoju dar ilgai busiu namie), nes nori ji "apsaugoti" nuo mano zalingo auklejimo.

As stengiuosi su vaiku kalbetis, o vyro poziuriu vaikas turi klausyti - pasakai ir baigta. Siuliau jam ir knygu/zurnalu pasiskaityt ir pas psichologa kartu nueit, bet jis isitikines, kad visas siuolaikinis "popsas" yra nesamone, kad ankstesniais laikais su vaikais niekas tiek nesicackindavo, budavo grieztas auklejimas, vaikas zinojo savo vieta ir pan.

Jei sunus padaro ka nors, kas vyrui nepatinka ir vyras ant jo uzrekia ar pliauksteli per uzpakali, tuomet sis pradeda verkti. Taciau net to jam neleidziama, vyras iskart rekia ant jo, kad nutiltu. Vyrui bet koks garso isleidimas yra kaprizas. As kaskart bandau suprast, kas vaikui negerai, ko jis nori, o vyras sako - baik zirzt.

Vyras isitikines, kad vaika reikia isaukleti namuose, nes isejus i pasauli jam bus labai sunku. Pasak jo, namuose as leidziu viska, o kokiam darzely/mokykloj niekas su juo tiek neuzsiims, jam bus labai sunku prisitaikyti, jo nemegs ir t.t. O man net tokiu minciu nekyla. Man vaikas atrodo normalus. Aisku, buna ir pazirzia, ir parekia, bet tikrai su juo galima susikalbeti. Ir mano tevai, ir vyro mama sako, kad vyras per grieztas, bet maniskis isitikines, kad seneliai visada buna svelnesni/geresni, o patys savo vaiku jie taip neaugino.

Vyras sako, kad jei vaikas neklauso, jam turi buti bausme, bet cia as nieko nesugalvoju... ka tokio amziaus vaikui reikia uzdrausti/padaryti, kad jis tai priimtu kaip bausme? Uzdaryti i kita kambari, kad nusiramintu bandziau, taciau jam toks poelgis vos ne moraline trauma, klykia, tranko duris. Net vyras sutinka, kad taip elgtis su juo nereiketu. Televizoriaus neturim, todel kokiu Teletabiu ziuret uzdraust nera kaip. Zodziu, esu pasimetus.

Nezinau, ar sugebejau nupasakoti situacija. Is tikruju yra labai sunku, nes su vyru pykstames be sustojimo. Jis vis bando mane itikinti, kad mano auklejimas neveiksmingas, o as jam sakau, kad viskas su tuo vaiku gerai, kad vaikai isauga visus ozius ir kaprizus.

Prasau, patarkite, kaip is tikruju reikia aukleti vaika. Ir ar 1 m. 8 men. nera per anksti vaikui eiti i darzeli, jei jis turi galimybe buti namie su mama? Busiu labai dekinga.

jusu vaikas dar per mazas,kad ka nors suvoktu,ji reik mokinti ne draudimais ir rekavimais,tuo labiau smurtu ,o PAVYZDZIAIS!
Dabar pamastykit koki pavyzdi jusu vyras vaikui rodo? kad jei kas nepatiks yra normalu griebtis smurto,nepykit,bet su tokiu vaiku neleisciau saviskiu draugauti. Maniskis nors aktyvus,bet nuo mazens padeda kitiems vaikams,neklauzadas sulaiko,neleidzia maziukams i gatve begti,nes tik nuo 3m pradejo realiai suvokti,KODEL to negalima daryti.
Cia kaip su mokymu: negalima eiti per raudona,bet tevelis vistiek eina...arba reikalauja,kad vaikas nemeluotu ir nevogtu,nors pats prie jo ta daro ir dar pasigiria.
Jusu vyras matomai patyre griezta tevo ranka ir nesuvokia,kaip kitaip galima.

Vaikui geriau pabuti su mama,bet gal jums pades darzelis,pakalbetumet su aukletojom,o vyras galetu pabandyti pasimti is darzelio,gal stebedamas kitus vaikus geriau susivoktu, nes dabar keistai jis masto

Rizikuoju būt užpulta daugelio "supermamų" bet iš dalies su Jūsų vyru aš sutinku, bet iš dalies, man nepriimtinas rėkimas ir vaiko mušimas už menkiausią smulkmeną, bet...

Visiškai pritariu kad vaikas turi paklusti tėvams po pirmo pasakymo (aišku realybėj tas pirmas pasakymas yra lygus kokiems trims pasakymams ). Vaikui turi būti aišku, kad jei negalima vadinasi negalima, jei reikia, vadinasi reikia. Ir joks psichologas man neįrodys, kad taip aš žaloju savo vaiko vidinę savivertę, kad taip jis taps tik paklusniu romiu avinuku ant kurio kupros visi lips, kad žlugdau vaiko vidinį pasaulį. Teisingai jūsų vyras pastebėjo, kad anksčiau auklėjimas buvo labai griežtas, vaikai prisibijojo tėvų, mokytojų ir aplamai visų vyresnių žmonių, juos gerbė, ir mylėjo, o pažiūrėkit kokią kartą auginame mes? Nėra nei paklusnumo nei pagarbos. Dažnai čia mamos teigia kad vaikas negali paklusti kad jis asmenybė ir pan, juk suaugusiųjų mes neverčiame paklust ir t.t. Palaukit mielieji, vaikai dar tik būsimos asmenybės, taip jie individualus, jie žavūs, jie turi savo norus ir mes, tėvai tikrai juos tenkinam, bet iki tam tikros ribos. Vaikas turi suvoks save ne tik kaip asmenybę, bet suvokt, kad šalia tos jo asmenybės yra dar daug daug kitų asmenybių.

Dabar Jūs vaikui leidžiat lakstyt nuo Jūsų dedant sauskelnes, tarsi jam tai žaidimas. gal dabar tai atrodo ir linksma ir nereikšminga, bet ateis diena vaikui paaugus kai Jūs taip lakstysit paskui jį kasdien dėl kiekvieno rengimo, dėl kiekvieno ėjimo į tualetą, žaidimas vaikui taps kasdienybe ir įpročiu, jam patiks jus erzinti, o Jums vargu ar tada bus linksma. O erzins jis ne tik Jus, bet ir auklėtojas darželyje, mokytoją mokykloje ir pan. Sakote, kad elgiatės griežtai esant rimtesnei situacijai kieme ar gatvėje. Taisyklės drausmės turi būti vienodos tiek namuose, tiek svečiuose, tiek gatvėje, jei namie jam galima viskas negi manote kad tokio amžiaus vaikas suvoks visus gatvės pavojus ir supras kad ten galima ne viskas? Tikrai ne, gavęs laisvę namie, jis jos nenorės išsižadėt ir gatvėje, jei jis laksto nuogas namie nuo jūsų su sauskelnėm, nesistebėkit jei ir gatvėje jis lakstys nuo jūsų rankos, nes jam tai bus linksmas žaidimas su mama, kuris kuo toliau tuo labiau erzins mamą suteikdamas džiaugsmo vaikui, nes jie kipšai labai mėgsta "perimti iš tėvų valdžią į savo rankas", priverst tėvus pasijaust bejėgiais patarnautojais. Skamba gal ir griežtai ir baisiai, bet taip yra.

Ir dėl senelių Jūsų vyras teisus, tikrai seneliai skirti ne auklėt anūką o džiaugtis juo ir lepint. net ir mano vaikų seneliai, kad ir kaip griežtai auklėjo mane ir mano vyrą, anūkams leidžia daug daugiau ir patys sako, jog taip gali sau leisti daryti dėl mažesnės atsakomybės nei ta kurią neša tėvai už savo vaikus. Ir patys pripažįsta, jog jei tai būtų ne anūkas o vaikas, tokio lepinimo jis nesulauktų. Tėvai tam kad išaugintų dorą, sąžiningą, darbštų atsakingą pilietį.

Apsidairykit aplinkui, juk tikriausiai žmonės kurie jus supa šiandien yra kulturingi, pagarbūs, siekiantys savo tikslų, dirbantys, atsakingi (nekalbu apie veltėdžius ir nusiritusius jų visada buvo ir bus), bet ar žinote bent vieną iš tų kurie būtų auklėti pagal naujausias psichologų rekomendacijas ir patarimus, kaip pav kuo daugiau laisvės suteikimo, nuolaidžiavimo, bendravimo su vaiku kaip su sau lygiu suaugusiuoju. Ir pažiūrėkit į tą augantį jaunimą. Kol jie vaikai jie jaučiasi lygus su suaugusiais, ir kuo toliau tuo labiau viršesni pradeda jaustis- to pavyzdys nepagarba tėvams, nesiskaitymas su vyresniais, su mokytojais ir pan. Vaikas negali būti lygus su suaugusiuoju, vaikas iki to turi ne tik paaugti savo fiziniu ūgiu bet ir vidumi.

Manau Jūsų situacijoje verta atkreipt dėmesį į vyro pastabas. Bet ir Jūs pati matydama išties pergriežtą vaiko spaudimą (iš jūsų pasakymo matau, kad ir vyras tą pripažįsta, ypač dėl vaiko uždarymo kambaryje) turite pristabdyt vyra ir patart prieš keliant bereikalo balsą gerai pagalvot, ar balsas keliamas dėl netinkamo vaiko elgesio, ar tiesiog dėl prastos vyro nuotaikos.

O dėl auklėjimo barasi visi sutuoktiniai. Baramės ir mes, tik kaltinam vienas kita, kad abu pergriežtai auklėjam savo vaikus Svarbiausia, kad vaikas ne žinotų, o jaustų, jog net ir labai griežta mama ar tėtis jį myli labiau už viską pasaulyje

1. Is vaiko neturi reikalauti,kad paklustu nes jus to reikalaujat.
JEi kas NEGALIMA,turit isaiskinti,kol suvoks KODEL negalima...kaip mano tikybos mokytoja sake,aiskinau vaikams ,kad alkoholio negalima gerti ir daviau paragauti ir vaikai iki 18m nuosirdziai prisimine,koks tai slykstus skonis,tas pats su rukymu, is jos 6vaiku tik 1 pradejo rukyti(ir tai isvykes i uzsieni,nebesugebejo kitaip su stresu susitvarkyti)
Aiskindamas,kad negalima liesti karstu dalyku,nesakai,kad NEGALIMA IR TASKAS,tiesiog paaiskini,kodel negalima,parodai jam. Vaikas uri pasitiketi tevais,suvokti,kodel vienas ar kitas dalykas pavojingas.
2. Vaiku baime nera pagarbos ir meiles israiska jis gali tyliai nekesti jusu,jum nepadeti,jus ignoruoti,bet visa tai nera pagarbos israiska.
As asmeniskai vaika mokau,kad gerbti reik visus,nesvarbu didelis ar mazas,senas ar jaunas. NEs kiekvienas vertas jos,net tas mazas kudikelis vertas pagarbos ir kad jam paprasius jam butu padeta(ok kudikio prasymas tai rekimas bet jis irgi vertas pagarbos,nes jam sis pasaulis naujas ir jis mokosi)

Be abejo, kad neužtenka pasakyt negalima, vaikui būtina išaiškinti, kodėl negalima, ir kaskart pasakyt kodėl negalima, priešingu atveju draudimas taps ne auklėjimu o dresavimu. Bet yra situacijų ,kai net ir po paaiškinimo, na pav., vaikas prieš pietus nori saldainio ir net paaiškinus kodėl jo neduosiu jis užsispyręs vis kartoja kad nori saldainio, ir paaiškinimai jam nė motais, va tada jau aš tikrai pasakau- "negalima ir taškas".

Baimė kurią vaikas turi jaust tai yra ne, tai ne ta, kad vaikas nuolat bijo tėvų, bet baimė kuri pristabdo vaiką elgtis netinkamai, vaikas turi bijot savo netinkamo elgesio pasekmių. Kaip bebūtų tas pasekmes parodo tėvai.

Ir man buvo kalama į galvą- "Kitą gerbk, bet pagarbą sau nusipelnyk". O kur čia pagarbos mokymas vaikui leidžiant elgtis taip kaip jis tinkamas, na kaip tarkim ugdoma pagarba mamai, jos darbui namuose lakstant nuo jos bandančios uždėti sauskelnes? (čia konkrečiu temos autorės atveju). Dabar tai tik žaidimas kaip ji sako, bet būtent per žaidimus vaikas daug ką ir mokosi, o čia jis mokosi erzinti mamą ir jos neklausyti.

Sujaudino mane jūsų klausimas.

Pamėginsiu atsakyti kiek esu domėjusis šiais klausimais. Tikrai 1 metų ir 8 mėn vaikui į lopšelį ar darželį per anksti. Tradicija atiduoti tokio amžiaus vaikus į daržiuką atsirado pas mus tik nuo tarybinių laikų. Tai to meto ideologija tokia buvo, tačiau ji visiškai neatitinka natūralių vaiko vystymosi poreikių ir yra žalinga (kas žino, gal toks tikslas ir buvo nuo mažens žaloti žmones, kad užaugtų klusnūs ir bevaliai, kompleksuoti to režimo varžteliai).

Vaikas iki 3 metų apskritai nesuvokia savęs kaip atskiro individo. Jis suvokia save tik kartu su kitu žmogumi - o tas kitas žmogus tai artimiausias jį auginantis asmuo. Tai MAMA. Todėl kai jis su mama - jis laimingas ir saugus. O be mamos jis pasijunta nesaugus, nesusivokia aplinkoje, nelaimingas. Jei jis vienas grupėje tarp vaikų kitų darželyje, trumpam šiek tiek pažaidžia, galbūt ir elgiasi neblogai, bet jo VIDINĖ SAVIJAUTA nėra gera. Dažnai mamos raminasi, kad mano vaikas visai gerai reaguoja - jis visai ramus daželyje, viską daro, neisterikuoja. BET TAI NEREIŠKIA, kad jo SAVIJAUTA yra gera. Tas vidinis nerimas ir toliau išlieka žmoguje ir veikia visą gyvenimą, stipresni su tuo nerimu susidoroja, kiti gal panaudoja kūrybai, o tretiems jis pereina į depresijas, emocinius sutrikimus ir t.t. Iš kur jums žinoti, kaip tai paveiks jūsų vaiką? Todėl jūsų pareiga būtų jį kiek įmanoma saugoti nuo šios negatyvios patirties iki tol, kol vaikas bus pasiruošęs tai patirčiai.

Todėl jūsų nuojauta, kad jam į darželį per anksti - visiškai teisinga ir atitinka visus psichologijos tyrimų duomenis. Jei tik yra galimybė, vaikutį auginkite namie bent jau iki trijų metų. Paskui atiduosite abu kartu į daržiuką - jie dviese jame jausis daug drąsiau ir saugiau (jei leisite į vieną grupę).

Dėl vyro požiūrio - aš manau, kad jūsų vyro nuostatos dėl auklėjimo bus tinkamos kai vaikams bus virš 4 metų. Taip, drausmė yra reikalinga, ir gerai, jei tėtis jos laikysis ir reikalaus iš vaikų. Bet ta drausmė neturi būti diegiama PER ANKSTI. Tik nuo 4-5 metų. Tada vaikams jau susiformuoja gebėjimas lengviau palikti mėgiamą užsiėmimą ir padaryti, kas reikalinga. Bet ir tai nereikia niekad pervertinti vaiko gebėjimo - vaikams niekada nėra lengva daryti tai, kas liepiama. Jie visada priešinasi paliepimams ir įsakymams. O ir suaugusieji juk taip daro! O kas liečia 1 metų ir 8 mėn. vaiką, tai iš viso - jis dar net gali nesuvokti kas jam sakoma - tokio amžiaus vaiko suvokimas yra EMOCINIS. Jis mato, kad kažką jam piktai ar švelniai, ar liūdnai ar dar kaip nors sako, bet jis nesuvokia prasmės. Todėl kažkaip dar bausti už tai, kad kažko nieko nesuprantantis vaikas nepadaro yra visiškai nelogiška ir neteisinga vaiko atžvilgiu.

Suaugusieji dažnai pervertina vaiko gebėjimus ir dėl to elgiasi neteisingai vaiko atžvilgiu.

Uždarinėti tokio amžiaus vaiką vieną į kambarį yra visiškai neteisinga - jis jaučiasi vienas, nesaugus, atstumtas, visiškai nesupranta to kaip kokios nors logiškos bausmės už kokį savo poelgį, be to, savęs kaip atskiro individo nesuvokia, atskyrimas toks smurtinis ir prievartinis yra visiškai neteisingas 1 metų ir 8 mėnesių vaikui. Kai vaikui bus 4 metai, jau jis galės suvokti, kad už kažkokį poelgį jam skiriama bausmė. O dabar tai tikrai negerai bausti ir uždaryti vieną kambaryje.

Reikalavimas iš vaiko daugiau nei jis gali ir suvokia, ir baudimas - iš esmės yra smurtiniai veiksmai prieš vaiką. Nors mūsų tarybiniam vis dar mentalitetui tai dar naujiena. Tai tas pats, jei kas nors staiga pareikalautų iš jūsų valdyti skraidančią lėkštę, o paskui sodintų į kalėjimą, už tai, kad negerai ją suvaldėt.

Ką jums daryti su savo vyru? Sunku patarti - jūs jį geriausiai pažįstate. Manau, kad jis labai pergyvena dėl savo autoriteto. Pamėginkite jį kokiais nors būdais įtikinti, kad jo autoritetas nenukentės, jei į savo vaikus žiūrės kiek švelniau. Paaiškink, kad 1 metų vaikus į darželius atiduoda tik asocialai - tokius mus padarė tarybinis režimas. O iki tol tūkstančius metų vaikai augo šeimose su tėvais. O iki 3-5 metų lakstė paskui mamos sijoną - ir tai yra natūraliausias žmogaus vystymosi kelias - iš pradžių paskui mamos sijoną, o vėliau - su tėčiu. Siūlyčiau susitarti - kad vaikui iki 3 metų svarbiausias asmuo yra MAMA. Tai ne šiaip išmislas, o psichologų ištyrinėta ir įrodyta. Tad pasakykite jam, kad iki 3 metų kaip auklėti vaikus sprendžiate jūs - tai yra, lemiamas žodis yra jūsų. O nuo 3 metų, lemiamą žodį galės tarti ir šeimos galva. Tik jam reikia palaukti mažumėlę ir pasiruošti - tegu domisi ir galvoja, kaip jis auklės, mokins savo sūnus, ką gero jiems duos. Priminkite, kad su vaikais tėtis turi žaisti, eiti imtynių ir ne tik strojinti, bet ir mylėti bei parodyti švelnumą. Ne tik mama turi domėtis vaiko psichologija ir auklėjimu, turi apie tai galvoti ir mąstyti ir tėtis.

Beje, siūlau jums pasiskaityti tokią knygelę - Kaip kalbėtis su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų. Labai gera

Ir dar priminsiu, kad tiesa yra ta, kad kaip mes elgiamės su savo vaikais iki 3 metų, taip jie elgsis su mumis senatvėje, tai pasąmoninė programa.

Sulaukus 4 metų vaikui tikrai netampa lengviau palikti mėgiamą užsiėmimą, ypatingai jei iki to jam buvo leidžiama užsiiminėti mėgiama veikla netrukdomam.

Dekui uz atsakymus. Del zaidimo su vaiku, kai jam dedu sauskelnes - man tai tikrai smulkmena. Suprantu, kad vaikas neskiria, kur zaidimas prasideda, o kur baigiasi, bet tam ir yra tevai, kurie nubrezia ribas - cia zaidimas, o cia - ne. Nes tokiu atveju iseitu, jog vaikui niekur negalima nusileisti, nes tokiu atveju jis manys, kad visur bus jo virsus.

As vaikui tikrai ne VISKA leidziu namuose. Yra dalykai pavojingi (orkaite, rozetes, peiliai, etc.) prie kuriu jam listi negalima. Kai reikia, tikrai pasakau ir griezciau ir pikciau. Ir manes klauso. Bet yra dalykai, kuriu as nesureiksminu. Sakykim, vaikas norejo paimti sulankstyta lovos uzklota. Aisku, niekur nebutu jo nuneses, nes uzklotas didelis, sunkus. Butu nukrites ant zemes ir tiek. Bet, mano nuomone, tegu ima, nesa, bile jam idomu ir smagu. Man nieko nekainuos ji pakelti ir padeti i vieta. o Vyro nuomone - cia eilinis kaprizas, negalima.

Vyras mane kaltina del visko, ka vaikas padaro ne taip. Jo nuomone, vaikas neturi zirzti, rekti ir pan., nebent jam skauda/serga/uzsigavo. Tai, akd vaikas man esant daugiau reikalauja vyras ivardina kaip blogo auklejimo pavyzdi.

Jei vaikui ko nors neleidziu ir jis pradeda verkti, tuomet vyras mane bara, nes, jo nuomone, rekimu vaikas demonstruoja savo galia (blogas auklejimas). O as galeciau visai nekreipti demesio - pareks ir praeis. Tikrai nepuolu tenkinti jo uzgaidu tik del rekimo.

Siulymas "pasidalinti" auklejima iki 3 metu ir veliau nelabai tinkamas, nes, vyro nuomone, vaikas jau dbar vos ne kasdien "blogeja", todel laukimas iki 3 metu ji visai sugadins.

Zodziu, labai sunku... Noras atiduoti vaika i darzeli, kad apsaugotu nuo mano nevykusio auklejimo mano tevus is vis pakraupino. Nors mano tete tikrai buvo grieztas, bet net jam vyro poziuris atrodo krastutinis. Vyras ant manes (ir ant vaiko) taip pyksta, kad parejes is darbo nieko nenori su juo veikti. Sedi prie kompiuterio ir tiek. jei reikia, pakeicia sauskelnes, pamaitina. I lauka ar i viesa vieta eiti su mumis jis nenori, nes neduok Dieve, vaikui kazkas nepatiks ir prades zirzti. Jis nori, kad vaikas butu patogus. Kad su juo nebutu problemu ir galetu pries kitus didziuotis.

o jus suvokiat kad kai kuriuo atveju vaiko netinkamas elgesys tai reikalavimas demesio?
Papildyta:

o nenorit vyrui pasiulyti iseiti pailseti? jei jam taip nepatinka? nes dabar kazkoks idiotizmas, nes jo auklejimas(taip jo sedejimas ir ignoravimas bei zukavimas yra jo auklejimas,jusu vaikui atrodys,kad taip turi elgtis vyrai ,tevai...ir neduok dieve pats tokiu pataps,jei kitokio pvz gyvenime nepamatys)

mano vyras irgi mane ,kad visos mamos tokios kai jo,bet dieve koks sokas jam buvo susipazinus su mano mama,kuri jam pasirode auksinis zmogus,rupestinga,mylinti,nezeminanti kitu.

Beje, siek tiek pabandysiu apginti ir vyra. Jis augo be tevo. Kaip jis sako - mano mama mane labai mylejo, bet man reikejo grieztumo, saugumo. Savo vieta "po saule" jis turejo issikovoti pats. Ir darzelyje, ir mokykloje. Vyras nenori, kad ir musu sunui reiktu taip pat gyventi, todel jaucia begaline atsakomybe. Manau, kad del to jo paziuris yra toks kategoriskas.

O del isejimo, tai as vyrui siuliau pagyventi atskirai, bet jis niekur eiti nenori. O man vienai su 2 vaikais truputi daugiau problemu butu issikraustant. Bet, esant reikalui, galvoju taip ir padaryt. Tik baugina nezinojimas, kas vaikui blogiau, augti be tevo, ar augti su itin grieztu tevu ir besipykstanciais tevais...

Taip, aišku, kad suvokiu. Bet išaiškinu ir vaikui, kad netinkamu elgesiu mano dėmesio nepelnys. Gal ir juokinga, bet apie tai jam aiškinau kai jis dar net vaikščiot nemokėjo, ir supykęs už bet ką voždavo su žaislu broliui per galvą. Tuo metu jis nesuprato ką aš kalbu, bet kalbant apie tai nuolat nuo pat kudikystės vaikas su tuo ir išauga ir palaipsniui suvokia ko iš jo prašoma, ką jis gali daryti ir ko daryti nevalia ir kodėl nevalia. Negalima vaiką iki 4 metų augint vienaip, o staigiai nuo ketverių pradėt kažką draust ar neleist, net ir paaiškinant draudimo priežastis. Jei kas yra draudžiama tai draudžiama visada ir visur.

Atsimenu savo mažėlį. Jam buvo 1,5 metukų, vyko jo pusbrolio gimtadienis ir jis pabandė iš kito vaiko atimt mašinėlę. Dėl šio poelgio buvo sudrausmintas pradžioje ramiu įspėjimo, kad taip elgtis nevalia, ir kodėl nevalia. Antrą kartą buvo pasakyta griežtai atiduot žaislą žaidusiam vaikui, ko pasekoje mano vaikas paleido dūdas vis dar gniauždamas žaislą rankose. Jam vėl buvo dar griežčiau pasakyta liautis, nusišluostyt ašaras ir žaislą atiduot vaikui bei jo atsiprašyt. Visų kitų nuostabai, mano vaikas pats nusišluostė ašaras, atidavė žaislą nuskriaustam berniukui ir dar jį apsikabino atsiprašydamas. Visi stebėjosi, ir kaip jis klauso, pamėgina praplėst savo ribas, bet nepavykus vis tiek klauso? Tie kurie stebėjosi, savo vaikams pirmaisiais gyvenimo metais leido viską, na kaip jūs sakot proto ribose, su peiliais ir jų vaikai namie nelaksto, o vyresnėlius pradėjus drausmint niekaip nesuvokė ir kodėl tie vaikai nepaklusnūs ir kodėl jie negirdi, kodėl neina su jais susitart.

Nenoriu, kad isivaizduotumete, jog pas mus namie - palaida bala. Musu vaikas lygiai taip pat atiduoda kitiems vaikams ju zaisliukus, jei pasakome. Kartais buna ir asaru, bet tikrai del to problemu neturime. Namuose yra ir tvarka, ir disciplina - vaikas valgo/zaidzia/eina i lauka/miega tam skirtu laiku, nera jokiu islygu. Pagalvokite, kaip as viena, be jokiu aukliu ir mociuciu, susitvarkyciau su dviem mazameciais (antrasis 6 men amziaus), jei vyresnelis darytu ka tinkamas? Mes ir i lauka kasdien du kartus visi trys einam, ir namai sutvarkyti, ir valgyt padaryta. Tikrai ne kazkoks beprotnamis

Va, as jums pateiksiu konkretu pavyzdi, kaip mano ir vyro nuomones skiriasi: kai buvo mazesnis, sunus visur man is paskos sekiodavo (ir dabar taip daro, bet truputi maziau). Ir budavo, kad nuejus i vonia/tualeta, jis pradedavo labai verkti, jei uzdarydavau duris. Kai buvo mazesnis, tai kartu i vnoia ir pasiimdavau. Dabar gyvename kitame bute, tualetas atskirai, tai jau kartu nebesivedu. Bet eidama pasakau "Dabar eisiu i tualeta, bet labai greit iseisiu". Na, tiesiog manau, kad pasakydama vaikui apie tai, kas dabar bus, jis kazkiek nuraminu. O vyras man sako, kad tureciau sakyti "Dabar einu i tualeta" (arba nieko nesakyti). Bet kokie aiskinimai, kad neuzilgo iseisiu, jo nuomone yra PATAIKAVIMAS vaikui. Va cia as jau ir nieko nebesuprantu