Linkiu kitus Naujus Metus sutikti trise. Šito vienas kitam palinkėjom palydėdami 2009-uosius.
Turbūt abu to begalo norėjome, nes jau sausio 23dieną testas parodė dvi juosteles: viena išryškėjo greit, o kita sunkiai skverbėsi ir po kelių minučių neliko abejonių, kad jos abi aiškiai, be jokiu vaiduokliukų matosi. Netikėjau tuo, ką matau.
Apsikabinom, pasveikinom vienas kitą ir nuėjom valgyti pusryčių...Nėštumas buvo sklandus. Svoris neaugo žaibo greičiu. Šešis mėnesius dar lankiau paskaitas. Iki pavasario važinėdavau autobusu, nors geresniu oru puškėdavau pėsčia, nes spūstis mane versdavo iš kojų. Tuoj pykindavo, ir turedavau gaudyt orą, kad neatpilčiau pusryčių kam nors po kojomis. Pykino nuo aštuntos iki penkioliktos savaitės. Nesvarbu rytas, pietai ar vakaras. Jei tik nepatiko kvapas, ar silčiau pasidarydavo, tuoj bloga. Nekenčiau kiaušinių. Apie juos net girdėt nenorėjau, vien mintis apie juos, kartą privertė pabendraut su dėde Unitazu. Bet...jei tik tiek bėdų, reiškia jų visai nėr
Prasidėjo vasara, pilvas jau puikiai matėsi ir vaikščioti darėsi vis sunkiau. Karštis vertė iš kojų. Tino kojos ir rankos. Didėjantis pilvelis ir jo gyventojas spaude plaučius, dusino, buvo sunku miegot. Bet dienos bėgo ir štai sulaukėm rudens. Numatyta gimdymo data buvo rugsėjo 25-oji. Buvau įsitikinusi, kad iki to laiko neišvaikščiosiu. Vis maniau, kad rugsėjo 20d jau supuosim savo Stelutę. Taip taip...žinom, kas namelyje gyvena. Kai birželio pradžioj nuėjom didžiąjam skanui, daktarė net neklausus ar norim sužinot lytį pasake mergytė 100%. Po to sekė dar keletas echoskopijų, ir visi tik patvirtino bus dukra. Mano aukso mergaitė... Vardą buvom sugalvoję dar draugystės pradžioj. Jokie kiti nebepatiko ir, rodos, netiko mūsų pilvinukei.
Taigi rugsėjis. Pilvukas vis dar auga, svoris taip pat. Puškuoti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Laukiau tos išganingosios 20-os dienos, kai buvau įsitikinus jog gimdysiu. Sulaukiau, bet gimdymas tądien neprasidėjo. Rugsėjo 24 dieną nuėjau į paskutinį vizitą pas savo akušerę. Pasvėrė, pamatavo, išrašė siuntimą į ligoninę ir pasakė, kad jei iki trečiadienio nieko nebus, važiuot ten ir turbūt, kad guldys į skyrių. Tos pačios dienos vakarą, bežiūrint tv, pajutau kažką skysto bėgant. Pasitikrinu vandenukas. Po kiek laiko vėl šiek tiek išbėgo. Buvo jau vėlokas vakaras. Vyrui sakau, kad gal važiuojam apsižiūrėt į skyrių, gal čia tie kažkokie šoniniai vandenys. Na ka, kaiptarėm taip padarėm. Kol jis pasiėmė mašiną, aš apsiprausiau, patikrinau ar viską pasiėmiau ir išvažiavom. Keliaut teko 50km, tuo tarpu kas dešimt minučių suspazmuodavo pilvą. Visas sukietėdavo ir tik po minutės ar pusantros atleisdavo. Džiaugėmės abu, kad jau tuoj pasimatysim su dukryte. Atvykus į skyrių, buvom nemaloniai nustebinti, nes po patikros akušerė pasakė, kad čia tikrai jokie vandenys nebėga, kaklelis visiškai uždarytas, o vaiko galvutė dar labai aukštai, ir , kad greit dar tikrai negimdysiu, bet namo nebepaleis, nes maža kas... Apsiverkiau kaip mažas vaikas, nes mb teko važiuot vienam namo
Tas vakaras buvo penktadienis. Šeštadienį nieko naujo su manim nevyko. Atvažiavo mb aplankyt, išėjom pasivaikščiot ir vis kalbėjom, kad jau kitą savaitę tokiu metu tikrai supuosim mažulę Naivuoliai! Atėjo sekmadienio vakaras. Kaip visada ėjom paklausyti širdies tonusų. Gulėjau rami, mažytė miegojo. Akušerė vis tvarke ant pilvo ta aparatą, vis ieškojo širdutės. Kažkokį stuksenimą rado, bet nusprendė pakartoti viską vėliau, pries miega. Apie 21val, vakaro, vėl keliavom abi klausytis širdutės tonų. Uždėjo aparatą man ant pilvo, atsisėdo ir stebejo. Pamaigė pilva, patraukė i šonus aparatą, ir vėl stebejo. Veido išraiška buvo sunerimus, bet man nieko nesakė. Paklausė ar valgiau vakarienę, aš atsakiau, kad taip, o ji numykė negerai biški. Man pirma mintis O dieve, kas dedas?. Išėjo ji iš tos palatos, atėjo budinti gydytoja, pažiūrėjo ir išėjo. Tada atėjo kita akušerė..susirinko visos, vis įeidamos ir išeidamos. Kažką neaiškiai tarpusavį kalbėjo. Vėl visos išėjo. Vėl atėjo. Viena atėjusi pradėjo rištis plaukus, sako reik eit ruoštis, čia nieko nebus. Už kokių dešimt minučių, kai visos apspitusios aplink aparatą stovėjo, į kabinetą įėjo senas vyras, gydytojo chalatu. Pasisveikinom, jis atsisėdo šalia ir pradėjo echoskopuot. SMe buvau skaičius, kad toje mažoje Lazdijų ligoninėje, Cezario pjūvį atlieka tik vedėjas. Jo pavardė aiškiai buvo parašyta ant kortelės V. Tutlys. Paaiškino jis man, kad nebijočiau, kad vaikelio tonusai kiek žemesni nei turi būt. Paklausė kada man terminas gimdyt. Echoskopas nerodė pernešiojimo, vandenys buvo gražūs, kaklelis vis dar kietas ir uždaras, o galvytė aukštai. Tą vakarą neoperavo. Tonus rado vėliau palatoj labai gerus. Šiaip ne taip išlaukiau ryto..kito ir dar kito sekmadienio. Niekas nesikeitė. Kaip uždara taip uždara. To kito sekmadienio, jau spalio 3ios rytą, ledai pajudėjo 7:30val. išėjo kamštis. Laimės buvo net visam skyriui
Po poros valandų prasidėjo sarėmiai.Tokie, kaip sakau ot, galiu kentėt. Visą dieną snaudžiau, tikėjaus naktį gimdyt. Vakare atvažiavo mb. Pasiklausėm tonų, patikrino kaklelį ir patikino, kad be ryto tikrai nieko nebus, nes viskas kaip ir buvę uždara. Išvažiavus vyrui skausmas vis stiprėjo. Vidurnaktį patikrino vėl nieko. Suleido nošpos ir liepė eit pailsėt. Miegas niekaip negalėjo ateit, nes jokia nošpa nebepadėjo. Sukiojaus nuo šono ant šono vis bandydama nuvaryt skausmą. Raminau save, kad dar biški, ir jau susitiksim su dukryte. 4val vel patikrino bravo! Jau net 2cm atsidarymas. O Dangau, pamaniau, jau juda į priekį. Pusę šešių jau staipiausi po gimdyklą, apžiūrinėjau lovą, kūdikio pervystimo stalą ir laukiau vyro. Dar su sese karts nuo karto persimesdavom smsais. 8 val keitės pamaina. Susirinko ta pati brigada, kaip ir praėjusį sekmadienį. Vedėjas patikrino, ir pasakė, kad jau keturi centimetrai atsidarę... Prijungė lašalines, lašino skatinamuosius. Skausmas vis didėjo, jėgos seko,nes norėjau miego. Vyras vis bandė juokint, kalbėjom. Apie 10 val, po patikros vis dar tiek pat. Kirpo vandenis, jie buvo švarūs, nepažaliavę. Po vandenų nuleidimo skausmas kelis kart padidėjo, sarėmiai dažnėjo, o kaklelis nesivėrė. 11:20val. Vėl patikrinęs vedėjas pasakė, kad ilgiau nebekankins, vaiko galvytė aukštai, galvytės siūlės siauros, kaklelis vos keturi cm, aš pavargus, o replėm traukt jis tikrai nenori ir rizikuot sužalot vaiką. Nu kiek jums tų vaikų reik? Dviejų ar trijų juk pakaks, važiuojam, išoperuosiu ir viskas bus baigta. Man net prašviesėjo akyse. Operacijai suruošė labai greit. Atėjo anesteziologas, pašnekėjom, paklausinėjo kaip įprasta apie ligas. O man ir nuotaika atsirado, nors tikrai norėjau gimdyt pati, bet jau buvau pavargus, ir CP laukiau kaip išganymo. Išvažiuojant iš gimdyklos pasibučiavom, jis pasakė, kad lauks jau mūsų dviejų Veždama slaugė vis ramino Tu džiaukis, kad tave operuoja, taip pavargai, o tau čia be vakaro ar vidurnakčio nieko nebūtų. Na štai ir operacinė. Skyriaus slaugutės palinkėjo sėkmės ir pažadėjo po visko pasitikt ir parvežt atgal. Susirinko gausus būrys operacinės komandos. Atėjo ir vedėjas su akušere Inga. Anesteziologas savo darbą atliko nepriekaištingai. Jutau tik cinktelėjimą, ir jis tada paklausė Ar labai nuskriaužiau? , o aš nustebus pasakiau ne, o jau viskas?
ir staiga pajutau šilumą pėdose, blauzdose..ir nebejaučiau pusę savęs. Kažkaip pasijaučiau, kaip undinė. Operacija vyko sklandžiai. Viena moteriškė, stovejusi man prie galvos, paklausė ko laukiu, aš atsakiau, kad dukrytės 
Po keleto minučių, akušerė man pasakė, kad jau tuoj gims vaikelis: jau matau žandukus, koks gražus veidukas 
. Susigraudinau, ašaros riedėjo savaime. Laukiau pačio gimimo. Ir štai 2010m, spalio 4d, 12:32val, Lazdijuose, gimė Stelutė. Pamačiau tik jos užpakaliuką, kai iškėlė. Ant kojyčių matėsi rinkutės Mažylę man keletui sekundžių jau suvystytą parodė ir išvežė į palatą, o mane paliko siūt. Po maždaug pusvalandžio, parvežė į skyrių. Greit prisistatė geroji slaugutė ir papasakojo, kad mažylė net virs keturių kilogramų sveria Palatoj manęs jau laukė naujai iškeptas tėtis visas švytintis iš laimės. Ir štai į palatą atnešė mažą kukuliuką mūsų meilės vaisių - dukrą, kurios laukiau, apie kurią svajojau, kuriai dainavau ir kalbėjau. Padėjo man ją ant krūtinės ir jau jos mokint, ką daryt nereikėjo. Buvo taip gera, nes pagaliau buvom trise......Stelutei jau tuoj sukaks metukai, ir dažnai priglaudus prie krūtinės prisimenu šią istoriją, lyg tai būtų nutikę vakar.. Turbūt nepamiršiu šio susitikimo niekada niekada ir būsiu dėkinga visiems, kas tą susitikimą pavertė gražiausia diena mano gyvenime.........
