Jei kalbant apie temute pacia, man labai patiko A. Valkausko paskaitos. Gal kas nors dar ziurejote?
Na, liaudis, ir prišiukšlinot Džiaugiuosi, kad radosi tokių, kurie suprato temos esmę, o kiti labai tikiuosi, kad visgi įsigilins ir ras laiko peržvelgt įdėtą info. Čia krikščionių "smėlio dėžė", kuri atvira visiems, tad nėra reikalo stebėtis, kad į viską žvelgiame tik krikščionybės rėmuose. Kitaip ir būti negali. Jeigu tema kažkam atrodo bevertė... yra toks mažas kryžiukas puslapio viršutiniame dešiniajame kampe, kurį galima spustelti 
Noriu atsakyti forumietei Svetima į užduotus klausimus
Pavyko nustoti planuoti, kai visiškai išsižadėjau savęs ir pradėjau klausyti tik Jo valios. Ją Jis visuomet parodo, tereikia klausyti. O kuo labiau stengiesi klausyti ir sekti, tuo lengviau darosi išgirsti. Ne visada lengva klausyti ir suprasti, kad tai, ką turi daryti yra visai ne tai, ko tu norėtum, bet giliai jauti, kad būtent tai yra teisingiausia... Atlieki... Ir tada aplanko begalinis ramybės jausmas, net jeigu skauda. O kiekvieną skausmą palydi begalinės Jo meilės pliūpsnis, kuris pagydo bet kokias žaizdas ir tavo dvasią stumteli šuoliu aukštyn, kitą kartą jau nė nedvejoji, kaip pasielgti
Nieko daug neplanuoju, nekuriu, darbai tiesiog pasiunčiami, pradedu dieną ir galvoju, nagi, kas gi šiandien įvyks... o įvyksta nuostabiausi dalykai Tarnystė Jam yra pats nuostabiausias dalykas, koks galėjo man nutikti. Iki gyvenimo galo dėkosiu Jam už tai, kad pašaukė mane iš netikėjimo tamsos į savo šviesą. Dabar jau neįsivaizduoju, kaip galėjau gyventi be tikėjimo. Jau suprantu, kas šimtus šventųjų kankinių privertė geriau rinktis būt sudegintiems gyviems ar sudraskytiems žvėrių mirštant su šlovinimo giesmėmis lūpose, nei išsižadėt Jo. Nebuvo lengva paleisti orientaciją į save, į savo troškimus, į tai, kas man patogiau, bet tai padarius, gyvenimas apsisuko 180 laipsniu kampu. Pajutau visišką išsilaisvinimą. Esam tokie vergai... savo kasdienybės, savo troškimų, nuolat kažko nenuilsdami siekiam, kažkur bėgam, siekiam materialių dalykų, siekiam pripažinimo ir nesuskaičiuojamos daugybės kitų dalykų ir galiausiai raudam, kai kažko netenkam ar nepavyksta. Kaip gera išsilaisvinti iš to tuščio vėjo vaikymosi, to rūko, kuris atėjus laikui tiesiog pranyksta, nes visa tai laikina. Tereikėjo stipraus apsisprendimo laisva valia ir visiško atsigręžimo į Jį, tada viduje pajutau vykstant tai, ką žodžiais sunku nupasakoti. Krikščionį pripildžiusi Šventoji Dvasia padeda gyventi tikėjimu ir daug ką pradedi daryti natūraliai, nors prieš tai viskas atrodė labai sudėtinga ir sunku įvykdyti. Geriausiai šią būseną aprašė apaštalas "Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus". Tereikia palaikyti santykį su Dievu ir prašyti Jo pagalbos, jei kas nepavyksta. Jei norėsis daugiau padiskutuoti šiais klausimais, drąsiai rašykit a/ž
Kadangi matau, kad daug diskusijų sukėlė kuriamoji vizualizacija, kitoje žinutėje plačiau tai panagrinėsiu
Džiaugiuosi, kad radosi tokių, kurie suprato temos esmę, o kiti labai tikiuosi, kad visgi įsigilins ir ras laiko peržvelgt įdėtą info. Čia krikščionių "smėlio dėžė", kuri atvira visiems, tad nėra reikalo stebėtis, kad į viską žvelgiame tik krikščionybės rėmuose. Kitaip ir būti negali. Jeigu tema kažkam atrodo bevertė... yra toks mažas kryžiukas puslapio viršutiniame dešiniajame kampe, kurį galima spustelti Noriu atsakyti forumietei Svetima į užduotus klausimus
Pavyko nustoti planuoti, kai visiškai išsižadėjau savęs ir pradėjau klausyti tik Jo valios. Ją Jis visuomet parodo, tereikia klausyti. O kuo labiau stengiesi klausyti ir sekti, tuo lengviau darosi išgirsti. Ne visada lengva klausyti ir suprasti, kad tai, ką turi daryti yra visai ne tai, ko tu norėtum, bet giliai jauti, kad būtent tai yra teisingiausia... Atlieki... Ir tada aplanko begalinis ramybės jausmas, net jeigu skauda. O kiekvieną skausmą palydi begalinės Jo meilės pliūpsnis, kuris pagydo bet kokias žaizdas ir tavo dvasią stumteli šuoliu aukštyn, kitą kartą jau nė nedvejoji, kaip pasielgti
Nieko daug neplanuoju, nekuriu, darbai tiesiog pasiunčiami, pradedu dieną ir galvoju, nagi, kas gi šiandien įvyks... o įvyksta nuostabiausi dalykai Tarnystė Jam yra pats nuostabiausias dalykas, koks galėjo man nutikti. Iki gyvenimo galo dėkosiu Jam už tai, kad pašaukė mane iš netikėjimo tamsos į savo šviesą. Dabar jau neįsivaizduoju, kaip galėjau gyventi be tikėjimo. Jau suprantu, kas šimtus šventųjų kankinių privertė geriau rinktis būt sudegintiems gyviems ar sudraskytiems žvėrių mirštant su šlovinimo giesmėmis lūpose, nei išsižadėt Jo. Nebuvo lengva paleisti orientaciją į save, į savo troškimus, į tai, kas man patogiau, bet tai padarius, gyvenimas apsisuko 180 laipsniu kampu. Pajutau visišką išsilaisvinimą. Esam tokie vergai... savo kasdienybės, savo troškimų, nuolat kažko nenuilsdami siekiam, kažkur bėgam, siekiam materialių dalykų, siekiam pripažinimo ir nesuskaičiuojamos daugybės kitų dalykų ir galiausiai raudam, kai kažko netenkam ar nepavyksta. Kaip gera išsilaisvinti iš to tuščio vėjo vaikymosi, to rūko, kuris atėjus laikui tiesiog pranyksta, nes visa tai laikina. Tereikėjo stipraus apsisprendimo laisva valia ir visiško atsigręžimo į Jį, tada viduje pajutau vykstant tai, ką žodžiais sunku nupasakoti. Krikščionį pripildžiusi Šventoji Dvasia padeda gyventi tikėjimu ir daug ką pradedi daryti natūraliai, nors prieš tai viskas atrodė labai sudėtinga ir sunku įvykdyti. Geriausiai šią būseną aprašė apaštalas "Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus". Tereikia palaikyti santykį su Dievu ir prašyti Jo pagalbos, jei kas nepavyksta. Jei norėsis daugiau padiskutuoti šiais klausimais, drąsiai rašykit a/ž Kadangi matau, kad daug diskusijų sukėlė kuriamoji vizualizacija, kitoje žinutėje plačiau tai panagrinėsiu
Dar vienas "veikalas", kas netingi skaityti
Kodėl kuriamoji vizualizacija nesuderinama su krikščionybe
* Kuriamoji vizualizacija yra magijos praktika (kad ir kaip KV gerbėjai tai ignoruoja). Tam suprasti, užtenka minimalios magijos sąvokos ir formų studijos ir to, ką apie KV mano ir naudoja rimtai magija/okultizmu užsiimantys. KV technikos taikymo procesas dažnai tampa pačiu tikriausiu maginiu ritualu, pasitelkiant priemones pvz. norų albumus, nuotraukas, smilkalus ir meditacinę muziką, padedančius įeiti į pakitusios sąmonės būseną ir t.t. Magijos praktikavimą savo Žodyje, Šv.Rašte, Dievas aiškiai draudžia. Nereikia nė labai įsigilinti, kad suprastum, kuo kuriamoji vizualizacija skiriasi nuo elementaraus įsivaizdavimo, kuris natūralus kiekvienam žmogui ir yra kūrybinio darbo dalis. Esminis taškas KV - intencija paremta žinojimu, tikslingas sąmoningas vizualizavimas tikint savo galia ir gebėjimu perkelti tai į realybę, t.y. tyčinis procesas su tikslu gauti ir išankstinis dėkojimas, neva tai jau įvykę. Čia ir prasideda žaidimai su magija. Paprastas įsivaizdavimas galutinio rezultato negarantuoja, o tik atvaizduoja, ko tikimasi. Tai, kad KV autoriai suplaka viską į viena, nestebina, bet vien dėl to tiesa tai netampa.
* Kuriamoji vizualizacija remiasi krikščionybei svetima teologija
Šv. Trejybė nėra beasmenė energija, kuria žmogus gali manipuliuoti.
Jis nėra norų bankomatas, kurio pagalba gali "iššsiimti" ką nori ir kiek nori. KV, kaip ir visas New Age, paremta tikėjimu, kad Dievas yra beasmenė energija, kuri neegzistuoja atskirai nuo žmogaus, bet yra visos kūrinijos dalis, ji nėra nei gera, nei bloga ir žmogus valios pastangomis gali ja manipuliuoti sukurdamas savo norimą tikrovę. "Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius" (Rom 1,25)
"Tai labai skiriasi nuo krikščioniškosios Dievo sampratos: krikščioniui Dievas yra dangaus ir žemės Kūrėjas ir visų asmeninių ryšių versmė. Dievas yra asmeninės prigimties, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia; jis sukūrė visatą, kad savo gyvenimo bendryste dalytųsi su sukurtaisiais asmenimis, Dievas, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, nori savo dieviškuoju gyvenimu pasidalyti su savo laisvai sukurtais žmonėmis, idant jie Jo vienatiniame Sūnuje taptų Jo įsūniai. Pats apsireikšdamas, Dievas nori suteikti žmonėms gebėjimą Jam atsiliepti, Jį pažinti, Jį mylėti kur kas labiau, negu jie tai būtų gebėję padaryti patys (67). Dievas nėra tapatinamas su gyvybės principu, kuris suprantamas kaip kosmoso Dvasia ar bazinė energija, bet laikomas meile, kuri visiškai skiriasi nuo pasaulio ir kartu kūrybiškai slypi visame kame bei veda žmones į išganymą." (Dok. "Jėzus Kristus - gyvojo vandens nešėjas"). Dievas egzistuoja atskirai nuo Kūrinijos ir yra aukščiau virš visko, žmogus - tik kūrinys, kurį Dievas kviečia santykiui. Jie skiriasi tiek pat, kiek molis skiriasi nuo puodžiaus. Dievas yra geras ir jame nėra jokio blogio, Jis yra pati tikriausia Meilė. Jis nesukūrė blogio, blogis atsiranda tik kaip gėrio trūkumo pasekmė. Jis myli savo sukurtą žmogų, kuris savo laisva valia panoro būti savarankišku, siekė būti pats kaip Dievas (kažkur girdėta?) ir savo laisvu pasirinkimu nuo Jo atsiskyrė, tuo save pasmerkdamas gyvenimo kančioms ir mirčiai. Vėl ir vėl susitepdamas nuodėme ir toliau trokšdamas pats turėti dieviškų galių žmogus vis labiau tolsta nuo savo Kūrėjo, panašumas į Jį, pagal kurį žmogus sukurtas, vis labiau paslepiamas po puikybės ir kitų nuodėmių purvais. Kadangi Dievas myli besąlygiškai, Jis nutiesė žmogui kelią atgal pas Jį, tiltu vėl sujungė du bedugnės - per nuodėmę atskirtus - krantus - žmogų ir Dievą. Tas tiltas - Jėzus Kristus, kuris pats būdamas Dievas, nusižemino iki žmogaus ir pats savo krauju sumokėjo visos žmonijos visų nuodėmių kainą. Visus Juo tikinčius tuo krauju apvalydamas ir vėl grąžinantis prie Dievo artumo. Per Jį vėl galime sugrįšti į tą santykį, į kurį pats Dievas nenuilsdamas kviečia žmogų. Bet Jis palieka laisvą valią pasirinkti. Jis nenori priverstinės meilės, marionečių, meilė - tai abipusis laisvanoriškas pasirinkimas. Krikščionybė, tai ne religija, o santykis tarp žmogaus ir Tėvo, Sūnaus ir Šv.Dvasios, meilės santykis ir jis gali būti pasiekiamas tik per Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, nes "Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane." (Jn 14,6). Todėl, kad visi nuolat nusidedam ir patys savo pastangomis apsivalyti negalime. Koks galingas apvalantis ir gydantis Jėzaus kraujas pajusti netrunkame. Tereikia... Jam leisti. Stengdamiesi sekti Dievo mums rodomu keliu ir laisvu pasirinkimu vykdydami Jo valią, rodome Jam savo meilę, o ne naudojame Jį kaip įrankį savo užgaidoms patenkinti.
* KV skatina vertybes, priešingas krikščioniškosioms
Skatina materializmą. KV eina koja kojon su "įvardink ir gauk" ideologija (Name it Claim it) ir akivaizdžiai skatina žmogaus materializmą. KV propaguojanti literatūra persunkta istorijomis apie lengvai pasiekiamus turtus, šlovę, gundo įrodinėjimais, kaip lengvai visa tai pasiekiama, belieka tik sugalvoti, ko čia dar panorėjus... Žmogaus dėmesys telkiamas į materialųjį pasaulį, savo norus, galią. Tuo tarpu krikščionys yra skatinami kelti savo dvasią aukščiau viso materialumo ir kaupti dvasinius turtus, o ne materialius, per akimirką pradingstančius kaip Snoro milijardai. Skatinamas kuklus materialių gėrybių naudojimas. Kuo svarbesnę vietą gyvenime užima daiktiškosios vertybės, tuo labiau dvasia skursta ir trokšta. Nesuprantanti siela tą troškulį bando malšinti dar labiau pasinerdama į malonumus ir materialumą ir kankinasi, nes tai sukelia tik dar stipresnį tuštumos jausmą. Dievas mus kviečia į laisvę, o ne vergystę pasauliui... Šventajame Rašte aiškiai parašyta, kad laimės receptas ne šiame pasaulyje, kur viską rūdys naikina ir kandys suėda, mūsų laimė priklauso nuo asmeninių santykių su Dievu. Jėzus primena: Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite.<...> Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. (Mt 6,25).
Skatina puikybę. Pačią pirmąją ir sunkiausiai žmogui įveikiamą nuodėmę, per kurią ir įvyko atsiskyrimas nuo Dievo. Visas dėmesys nukreipiamas į įtikėjimą savo galiomis ir jų vystymą, žmogus skatinamas patikėti, kad jis yra dieviškas kūrėjas ir tik jis pats sukuria tai, kas vyksta jo gyvenime. Šv.Trejybei vietos čia nelieka, kaip ir pradžioje per nupuolimą, žmogus nusisuka ir paleidžia Jo ranką, manydamas, kad viską gali suvaldyti pats. O tada... nepastebimai jo ranką paima priešiškos jėgos.
Ignoruoja nuolankumą ir Dievo valios egzistavimą. Skatinama koncentruotis į savo svajones ir troškimus, KV pagalba juos įgyvendint, esą žmogus gali turėti ir būti kuo tik panorėjęs, tai priklauso tik nuo jo, atvirai paneigiamas Dievo valios žmogaus gyvenime egzistavimas, nesėkmės traktuojamos tik kaip paties žmogaus negebėjimas tvarkyti ir tinkamai "išmąstyti" savo gyvenimo. Tuomet į Dievo valios sieną atsimušusiam ir skylės joje "išmąstyti" nesugebančiam asmeniui belieka "džiaugtis" luzerio etikete ir didelėmis dvasinėmis problemomis. Krikščionys mokomi išlaikyti nuolankumą ir romumą visose gyvenimo situacijose, Dievo valia čia yra svarbiausia. Kai Jo valia tampa aukščiau asmeninės, nesunku darosi išlaikyti vidinį džiugesį ir ramybę tiek laimėje, tiek sunkumuose. Jis yra mūsų Kūrėjas ir tik Jis geriausiai žino, kas ir kaip mums yra geriausia, ko mes šiame gyvenime turime išmokti, ir kokie būdai tam reikalingi. Jam su meile ir nuolankumu paklūstame, nes tiems, kurie klauso, Jis visuomet pakužda teisingą kelią, kuris ne visuomet yra toks, kokio mes tikimės. O norėtų žmogus visada tik trumpiausio, lengviausio ir gražiausio kelio. Bėda tame, kad siela augtų, kaip ir augalams, reikalinga tiek šviesa, tiek tamsa, tiek saulė, tiek lietus, nuolatinė saulė ir šviesa tik sukuria dykumą. Negali visuomet būti tik gerai... O sunkiose situacijose širdis dar labiau priglunda prie Jo, kuris dvasią pagirdo tyriausiu vandeniu ir pagydo visas žaizdas, o vėliau apdovanoja dvigubai.
Meilė...Meilė? Meilė - krikščionybės ašis. Dievo meilė žmogui, žmogaus meilė Dievui ir artimui. Tai - du svarbiausi priesakai žmonėms. New Age daug kalba apie meilę... Dievas čia yra visa apimanti ir susiejanti Meilė, tuomet mylėti Dievą, reiškia mylėti beasmenę Meilę, pliką energiją, kuri negali atsakyti. Meilė Dievui lieka tik vaizduotėje, kai iš tiesų tarpsta tik meilė...sau. Gaila, kai krikščionys patiki galį išnaudoti Dievą savo neribotom reikmėm tenkinti, esą Dievas juos taip myli, kad šiukštu nieko negaili, tik paprašyk... Jei kažko negauna, ar šiaip nepasiseka, pyksta ir nuo Jo nusisuka. Ar tokios meilės Dievas tikisi iš mūsų, ar tokios meilės trokšta ir ieško mūsų pačių širdys gyvenime? Kaip apibūdinti poros santykį, iš kurių vienas remiasi vien materialiais išskaičiavimais? Manau, barakudiškais ar alfonsiškais. O kaip šiuo atveju elgiamės būdami santykyje su Dievu ir kokią etiketę galėtume tada sau priklijuoti? Ar tai tikrai galime pavadinti meile. Tuo tarpu Dievas mus myli besąlygiška meile. To trokšdamas ir iš mūsų... Jis su mumis nori dalintis tokia meile, kai dėl mylimojo esi pasirengęs viską atiduoti ar net numirti. Jis už mus jau numirė, o ką aš dėl Jo padariau? - kiekvienas savęs paklauskime...
Sekant pozityvaus mąstymo, traukos dėsnio idėjomis, žmogus raginamas susitelkti tik į pozityvias mintis, jausmus, pokalbius, stengtis "nematyti" negatyvių dalykų ir vengti tokių aplinkybių, nes taip savo gyvenimą gali nepageidaujamai "užteršti". Pradedami ignoruoti neigiami reiškiniai ir visuomenės naujienos, egzistuojančios problemos, stengiamasi nesigilinti ir "neužsistovėti" prie kitų žmonių problemų ir t.t. Žmogų užvaldo juokinga baimė energetiškai "užsiteršti" ir "prisigaudyti" nepageidaujamų minčių "dažnių", tai pradeda visapusiškai įtakoti gyvenimą: gyvenimo būdą, santykį su kitais, reakciją į reiškinius ir t.t. Dažnai reakcijos tampa neadekvačios situacijai, į pirmą vietą iškyla pastangos išsaugoti savo pozityvią pasaulėžiūrą. Savo knygoje "Paslaptis", autorė į aukštybes kelia visuotinę dieviškąją Meilę, o jau kitame puslapyje ragina per daug nesigilinti į problemas išgyvenančių žmonių kalbas, mintyse palinkėti jiems gero ir tiesiog pasišalinti. O kur dingsta šitaip garbinama meilė? Ar tokios artimo meilės mokomi krikščionys? Krikščionys raginami matyti pasaulio problemas, dėl jų melstis, nuo jų ir jas patiriančių žmonių nebėgti, o įsigilinti, bėdoje esantį visada išklausyti, užjausti, jei reikia, patarti, pamokyti, pagal galimybes padėti, būti empatiškiems ir pakankamai į jas įsigilinti. Nesišalinti vargšų, ligonių, neįgaliųjų, kalinių, asocialiai gyvenančių, bet priimti juos atvira širdimi ir su meile. Tikra meile, o ne tokia mitine, apie kurią tik garsiai ir daug kalbama, o ne vykdoma. Meilė, kurią tik manome jaučiantys, bet nerodome savo veiksmais ir darbais yra lygi lygiai nuliui. Pavienius gerumo darbus lyg "iš reikalo", tam, kad "išlaikyt suderintą Visatos gavimo-davimo mechanizmą", prie tikros meilės išraiškos sunku priskirti. Duodu, nes tikiuos gaut dvigubai atgal, bet ne todėl, kad...myliu. "Mylėk savo artimą taip, kaip save patį" (Mk 12,31). "Mylėkite vienas kitą, taip kaip aš jus mylėjau <...> Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus." (Jn 13,34).
"Prašykite ir gausite". Kabliukas, ant kurio dažniausiai užkimba krikščionys (tarp kurių ir aš). "Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus" (Mk 11,24). Rašto eilutė, kuria New Age labiausiai mėgsta žongliruoti. Nesigilinama, kad raginama prašyti visai ne materialių dalykų, o to, kas padės jo sielai augti, rasti santykį su Dievu ir teiks Jam šlovę, kviečia išgryninti savo troškimus Dievo akivaizdoje. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote - tik savo įnoriams patenkinti (Jok 4, 2-3). Turi per mažai tikėjimo? Prašyk! Per maža artimo meilės? Prašyk! Sunku atleisti? Prašyk! Prašyk ir gausi! Dažnai esame paskendę tarp gausybės savo norų ir ne paslaptis, kad toli gražu ne visi tie mūsų norai nukreipia mus į tai, ko iš tiesų mums reikia. Žmogus instinktyviai trokšta juos patenkinti, linkęs susitelkti į materialius dalykus, savo troškimus ir svajones, patogumą, trokšta tai patenkinti visai negalvodamas, kaip tai "įsipaišo" į Dievo planą jam ir neretai yra linkęs visa pakreipti savo naudai taip, lyg vienas kitam tai visai neprieštarauja. Žemiški žmogaus norai, jausmai ir jutimai yra tokie nepastovūs, trumparegiški, dažnai grįsti instinktais, besikeičiantys ir nepatikimi, kad pačiam žmogui yra pavojinga, jei visa imtų ir tuojau pat išsipildytų. "Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? (Jer 17, 9). Pasikliauti vien savo jausmais - pavojinga, nes nieko nėra nepatikimiau, nei jausmai. Ko vertas "žinojimas" grįstas jausmais (nuojautom ir t.t.), kurie nuolat veikiami paprasčiausių biocheminių pokyčių žmogaus kūne (moterų PMS neblogas pavyzdys), ką jau kalbėti apie aplinkybių ir laiko atneštus pokyčius. Žmogus - ribota būtybė, kuri niekuomet negali žinoti, kas jam iš tikrųjų yra geriausia, naudingiausia ir ves tikro tobulėjimo keliu, todėl visada klausyti vien neva "širdies balso" yra beveik savižudybė. "Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį" (Pat 14,12)
Kas mums geriausia, žino tik Dievas, Jis veda įvairiausiomis priemonėmis, kalba mums per savo Žodį, sąžinės balsu ir nurodo teisingą kelią, kuris ne visuomet yra mūsų pageidaujamas, bet vėliau išvystame, kad viskas tikrai išėjo į gera. Nereikėtų pamiršti, kad vesti mus bando ne vien Dievas, priešiškos jėgos taip pat moka rodyti neva ženklus, dažnai net neįtikėtinus, taip lengvai suklaidindami žmogų, manantį, kad jis eina Dievo jam nurodomu keliu (man tai buvo nutikę). Pagal KV metodą mes net ne prašome, o tiesiog prievartaujame tikėjimą. Prašymas-dėkojimas, įsitikinus, kad jau gavai - pats tikriausias tikėjimo išprievartavimas. Maldoje prašome Dievo visuomet užbaigdami "teesie Tavo valia, o ne mano", tai rodo mūsų neužtikrintumą rezultatu, bet su pasitikėjimu, kad bus taip, kaip reikia. O dėkojame Dievui ne iš anksto lyg už jau įvykdytą paslaugą, o visuomet, jau gavę ir kai negauname - vadinasi taip geriau. KV "tikėjimas" su bibliniu neturi visiškai nieko bendro.
Tai ideologija "užsimaniau-pasiėmiau", Dievu čia nekvepia, kvepia tik demoniškom jėgom, kurių pagalba toks "pasiėmimas" įvyksta. "Paslapties" autorei "prašyti Dievo" yra "siųsti Visatai užsakymą", tikėti yra "tikėjimas, kad jau turi", o dėkingumas skirtas visai ne dangiškajam Asmeniui. Užuot taškęsi gausiais prašymais, prašykime Dievo atverti mums akis ir padėti išvysti tuos turtus, kuriuos jau turime, jais gyventi, džiaugtis ir dėkoti.
Propaguoja žmogaus dieviškų galių realizavimą vietoje savęs (kartu su visom esamom ir nesamom galiom) išsižadėjimo, kuris yra vienas kertinių krikščioniško tikėjimo akmenų ir be jo neįmanomas tikras nuoširdus santykis su Dievu ir Jo gydantis perkeitimas. Be jo tikėjimas yra tik drungnas... t.y. blogiausias iš visų.
* KV įstumia į tokias pakitusios sąmonės būsenas, kurios yra pavojingos dvasiniu požiūriu. Pakitusi sąmonė - KV ir daugelio New Age praktikų palydovė, apibūdinama kaip laiko bei aplinkos ir kitų objektų nuovokos praradimas, trumpai tariant, transinė būsena (galvoje "sukant" vizualizuojamus filmukus įeinama būtent į tokią būseną). Pasak žinomo okultisto Peter J Carroll, pakitusi sąmonė - raktas į magines galias. Dažnas "įėjimas" į tokias pakitusios sąmonės būsenas, ne taip jau retai baigiasi kontaktavimu su neaiškiomis dvasinėmis būtybėmis (paprasčiausiais demonais-puolusiais angelais), kurios labai šauniai sugeba apsukti galvą apsijuosusios "šviesos" rūbą. Tokie kontaktuotojai jau yra išleidę galybę literatūros, padiktuotos tokių "šviesių" dvasinių būtybių, nuo kurios lūžta lentynos ir mūsų knygynuose. "Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų." (1 Jon 4,1). Daugybė piktų jėgų itin laukia, kada žmogus mielai pradės kontaktą, kuris gali baigtis graudžiai. Meditacija, kurios metu nuraminamas ir ištuštinamas protas, įveda į pak. sąm. būseną, kuri puikiai pasitarnauja kaip atviros durys žmogui priešiškoms jėgoms. Pasyvus ar tuščias protas nelieka tokiu ilgam, kažkas jį užpildys. Yra toks senas posakis: "Tuščias protas - šėtono žaidimų aikštelė" ("Idle mind is the devil's playground"). Šiuo būdu su blogio jėgomis susidurti galima pačiam praktikuotojui apie tai net nenutuokiant. Tai lyg koks kompiuterinis virusas, šlykštusis Trojan, kuris paveikia visą sistemą ir atsikratyti juo ne taip lengva. Dažnai tik sėdi sau ramiai prisiklijavęs ir pildo visus savo aukos norus smagiai pasikikendamas, kol žmogus įsitikinęs, kad viskas vyksta jo paties jėgomis. Buvau ir aš tokį "virusiuką" pasigavus. Sieloje tai palieka randus. Todėl nežaiskime. Neveltui krikščionys raginami nuolat būti budriais, budėti, t.y. visiška priešingybė proto ištuštinimui.
Kodėl kuriamoji vizualizacija nesuderinama su krikščionybe
* Kuriamoji vizualizacija yra magijos praktika (kad ir kaip KV gerbėjai tai ignoruoja). Tam suprasti, užtenka minimalios magijos sąvokos ir formų studijos ir to, ką apie KV mano ir naudoja rimtai magija/okultizmu užsiimantys. KV technikos taikymo procesas dažnai tampa pačiu tikriausiu maginiu ritualu, pasitelkiant priemones pvz. norų albumus, nuotraukas, smilkalus ir meditacinę muziką, padedančius įeiti į pakitusios sąmonės būseną ir t.t. Magijos praktikavimą savo Žodyje, Šv.Rašte, Dievas aiškiai draudžia. Nereikia nė labai įsigilinti, kad suprastum, kuo kuriamoji vizualizacija skiriasi nuo elementaraus įsivaizdavimo, kuris natūralus kiekvienam žmogui ir yra kūrybinio darbo dalis. Esminis taškas KV - intencija paremta žinojimu, tikslingas sąmoningas vizualizavimas tikint savo galia ir gebėjimu perkelti tai į realybę, t.y. tyčinis procesas su tikslu gauti ir išankstinis dėkojimas, neva tai jau įvykę. Čia ir prasideda žaidimai su magija. Paprastas įsivaizdavimas galutinio rezultato negarantuoja, o tik atvaizduoja, ko tikimasi. Tai, kad KV autoriai suplaka viską į viena, nestebina, bet vien dėl to tiesa tai netampa.
* Kuriamoji vizualizacija remiasi krikščionybei svetima teologija
Šv. Trejybė nėra beasmenė energija, kuria žmogus gali manipuliuoti.
Jis nėra norų bankomatas, kurio pagalba gali "iššsiimti" ką nori ir kiek nori. KV, kaip ir visas New Age, paremta tikėjimu, kad Dievas yra beasmenė energija, kuri neegzistuoja atskirai nuo žmogaus, bet yra visos kūrinijos dalis, ji nėra nei gera, nei bloga ir žmogus valios pastangomis gali ja manipuliuoti sukurdamas savo norimą tikrovę. "Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius" (Rom 1,25)
"Tai labai skiriasi nuo krikščioniškosios Dievo sampratos: krikščioniui Dievas yra dangaus ir žemės Kūrėjas ir visų asmeninių ryšių versmė. Dievas yra asmeninės prigimties, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia; jis sukūrė visatą, kad savo gyvenimo bendryste dalytųsi su sukurtaisiais asmenimis, Dievas, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, nori savo dieviškuoju gyvenimu pasidalyti su savo laisvai sukurtais žmonėmis, idant jie Jo vienatiniame Sūnuje taptų Jo įsūniai. Pats apsireikšdamas, Dievas nori suteikti žmonėms gebėjimą Jam atsiliepti, Jį pažinti, Jį mylėti kur kas labiau, negu jie tai būtų gebėję padaryti patys (67). Dievas nėra tapatinamas su gyvybės principu, kuris suprantamas kaip kosmoso Dvasia ar bazinė energija, bet laikomas meile, kuri visiškai skiriasi nuo pasaulio ir kartu kūrybiškai slypi visame kame bei veda žmones į išganymą." (Dok. "Jėzus Kristus - gyvojo vandens nešėjas"). Dievas egzistuoja atskirai nuo Kūrinijos ir yra aukščiau virš visko, žmogus - tik kūrinys, kurį Dievas kviečia santykiui. Jie skiriasi tiek pat, kiek molis skiriasi nuo puodžiaus. Dievas yra geras ir jame nėra jokio blogio, Jis yra pati tikriausia Meilė. Jis nesukūrė blogio, blogis atsiranda tik kaip gėrio trūkumo pasekmė. Jis myli savo sukurtą žmogų, kuris savo laisva valia panoro būti savarankišku, siekė būti pats kaip Dievas (kažkur girdėta?) ir savo laisvu pasirinkimu nuo Jo atsiskyrė, tuo save pasmerkdamas gyvenimo kančioms ir mirčiai. Vėl ir vėl susitepdamas nuodėme ir toliau trokšdamas pats turėti dieviškų galių žmogus vis labiau tolsta nuo savo Kūrėjo, panašumas į Jį, pagal kurį žmogus sukurtas, vis labiau paslepiamas po puikybės ir kitų nuodėmių purvais. Kadangi Dievas myli besąlygiškai, Jis nutiesė žmogui kelią atgal pas Jį, tiltu vėl sujungė du bedugnės - per nuodėmę atskirtus - krantus - žmogų ir Dievą. Tas tiltas - Jėzus Kristus, kuris pats būdamas Dievas, nusižemino iki žmogaus ir pats savo krauju sumokėjo visos žmonijos visų nuodėmių kainą. Visus Juo tikinčius tuo krauju apvalydamas ir vėl grąžinantis prie Dievo artumo. Per Jį vėl galime sugrįšti į tą santykį, į kurį pats Dievas nenuilsdamas kviečia žmogų. Bet Jis palieka laisvą valią pasirinkti. Jis nenori priverstinės meilės, marionečių, meilė - tai abipusis laisvanoriškas pasirinkimas. Krikščionybė, tai ne religija, o santykis tarp žmogaus ir Tėvo, Sūnaus ir Šv.Dvasios, meilės santykis ir jis gali būti pasiekiamas tik per Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, nes "Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane." (Jn 14,6). Todėl, kad visi nuolat nusidedam ir patys savo pastangomis apsivalyti negalime. Koks galingas apvalantis ir gydantis Jėzaus kraujas pajusti netrunkame. Tereikia... Jam leisti. Stengdamiesi sekti Dievo mums rodomu keliu ir laisvu pasirinkimu vykdydami Jo valią, rodome Jam savo meilę, o ne naudojame Jį kaip įrankį savo užgaidoms patenkinti.
* KV skatina vertybes, priešingas krikščioniškosioms
Skatina materializmą. KV eina koja kojon su "įvardink ir gauk" ideologija (Name it Claim it) ir akivaizdžiai skatina žmogaus materializmą. KV propaguojanti literatūra persunkta istorijomis apie lengvai pasiekiamus turtus, šlovę, gundo įrodinėjimais, kaip lengvai visa tai pasiekiama, belieka tik sugalvoti, ko čia dar panorėjus... Žmogaus dėmesys telkiamas į materialųjį pasaulį, savo norus, galią. Tuo tarpu krikščionys yra skatinami kelti savo dvasią aukščiau viso materialumo ir kaupti dvasinius turtus, o ne materialius, per akimirką pradingstančius kaip Snoro milijardai. Skatinamas kuklus materialių gėrybių naudojimas. Kuo svarbesnę vietą gyvenime užima daiktiškosios vertybės, tuo labiau dvasia skursta ir trokšta. Nesuprantanti siela tą troškulį bando malšinti dar labiau pasinerdama į malonumus ir materialumą ir kankinasi, nes tai sukelia tik dar stipresnį tuštumos jausmą. Dievas mus kviečia į laisvę, o ne vergystę pasauliui... Šventajame Rašte aiškiai parašyta, kad laimės receptas ne šiame pasaulyje, kur viską rūdys naikina ir kandys suėda, mūsų laimė priklauso nuo asmeninių santykių su Dievu. Jėzus primena: Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite.<...> Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. (Mt 6,25).
Skatina puikybę. Pačią pirmąją ir sunkiausiai žmogui įveikiamą nuodėmę, per kurią ir įvyko atsiskyrimas nuo Dievo. Visas dėmesys nukreipiamas į įtikėjimą savo galiomis ir jų vystymą, žmogus skatinamas patikėti, kad jis yra dieviškas kūrėjas ir tik jis pats sukuria tai, kas vyksta jo gyvenime. Šv.Trejybei vietos čia nelieka, kaip ir pradžioje per nupuolimą, žmogus nusisuka ir paleidžia Jo ranką, manydamas, kad viską gali suvaldyti pats. O tada... nepastebimai jo ranką paima priešiškos jėgos.
Ignoruoja nuolankumą ir Dievo valios egzistavimą. Skatinama koncentruotis į savo svajones ir troškimus, KV pagalba juos įgyvendint, esą žmogus gali turėti ir būti kuo tik panorėjęs, tai priklauso tik nuo jo, atvirai paneigiamas Dievo valios žmogaus gyvenime egzistavimas, nesėkmės traktuojamos tik kaip paties žmogaus negebėjimas tvarkyti ir tinkamai "išmąstyti" savo gyvenimo. Tuomet į Dievo valios sieną atsimušusiam ir skylės joje "išmąstyti" nesugebančiam asmeniui belieka "džiaugtis" luzerio etikete ir didelėmis dvasinėmis problemomis. Krikščionys mokomi išlaikyti nuolankumą ir romumą visose gyvenimo situacijose, Dievo valia čia yra svarbiausia. Kai Jo valia tampa aukščiau asmeninės, nesunku darosi išlaikyti vidinį džiugesį ir ramybę tiek laimėje, tiek sunkumuose. Jis yra mūsų Kūrėjas ir tik Jis geriausiai žino, kas ir kaip mums yra geriausia, ko mes šiame gyvenime turime išmokti, ir kokie būdai tam reikalingi. Jam su meile ir nuolankumu paklūstame, nes tiems, kurie klauso, Jis visuomet pakužda teisingą kelią, kuris ne visuomet yra toks, kokio mes tikimės. O norėtų žmogus visada tik trumpiausio, lengviausio ir gražiausio kelio. Bėda tame, kad siela augtų, kaip ir augalams, reikalinga tiek šviesa, tiek tamsa, tiek saulė, tiek lietus, nuolatinė saulė ir šviesa tik sukuria dykumą. Negali visuomet būti tik gerai... O sunkiose situacijose širdis dar labiau priglunda prie Jo, kuris dvasią pagirdo tyriausiu vandeniu ir pagydo visas žaizdas, o vėliau apdovanoja dvigubai.
Meilė...Meilė? Meilė - krikščionybės ašis. Dievo meilė žmogui, žmogaus meilė Dievui ir artimui. Tai - du svarbiausi priesakai žmonėms. New Age daug kalba apie meilę... Dievas čia yra visa apimanti ir susiejanti Meilė, tuomet mylėti Dievą, reiškia mylėti beasmenę Meilę, pliką energiją, kuri negali atsakyti. Meilė Dievui lieka tik vaizduotėje, kai iš tiesų tarpsta tik meilė...sau. Gaila, kai krikščionys patiki galį išnaudoti Dievą savo neribotom reikmėm tenkinti, esą Dievas juos taip myli, kad šiukštu nieko negaili, tik paprašyk... Jei kažko negauna, ar šiaip nepasiseka, pyksta ir nuo Jo nusisuka. Ar tokios meilės Dievas tikisi iš mūsų, ar tokios meilės trokšta ir ieško mūsų pačių širdys gyvenime? Kaip apibūdinti poros santykį, iš kurių vienas remiasi vien materialiais išskaičiavimais? Manau, barakudiškais ar alfonsiškais. O kaip šiuo atveju elgiamės būdami santykyje su Dievu ir kokią etiketę galėtume tada sau priklijuoti? Ar tai tikrai galime pavadinti meile. Tuo tarpu Dievas mus myli besąlygiška meile. To trokšdamas ir iš mūsų... Jis su mumis nori dalintis tokia meile, kai dėl mylimojo esi pasirengęs viską atiduoti ar net numirti. Jis už mus jau numirė, o ką aš dėl Jo padariau? - kiekvienas savęs paklauskime...
Sekant pozityvaus mąstymo, traukos dėsnio idėjomis, žmogus raginamas susitelkti tik į pozityvias mintis, jausmus, pokalbius, stengtis "nematyti" negatyvių dalykų ir vengti tokių aplinkybių, nes taip savo gyvenimą gali nepageidaujamai "užteršti". Pradedami ignoruoti neigiami reiškiniai ir visuomenės naujienos, egzistuojančios problemos, stengiamasi nesigilinti ir "neužsistovėti" prie kitų žmonių problemų ir t.t. Žmogų užvaldo juokinga baimė energetiškai "užsiteršti" ir "prisigaudyti" nepageidaujamų minčių "dažnių", tai pradeda visapusiškai įtakoti gyvenimą: gyvenimo būdą, santykį su kitais, reakciją į reiškinius ir t.t. Dažnai reakcijos tampa neadekvačios situacijai, į pirmą vietą iškyla pastangos išsaugoti savo pozityvią pasaulėžiūrą. Savo knygoje "Paslaptis", autorė į aukštybes kelia visuotinę dieviškąją Meilę, o jau kitame puslapyje ragina per daug nesigilinti į problemas išgyvenančių žmonių kalbas, mintyse palinkėti jiems gero ir tiesiog pasišalinti. O kur dingsta šitaip garbinama meilė? Ar tokios artimo meilės mokomi krikščionys? Krikščionys raginami matyti pasaulio problemas, dėl jų melstis, nuo jų ir jas patiriančių žmonių nebėgti, o įsigilinti, bėdoje esantį visada išklausyti, užjausti, jei reikia, patarti, pamokyti, pagal galimybes padėti, būti empatiškiems ir pakankamai į jas įsigilinti. Nesišalinti vargšų, ligonių, neįgaliųjų, kalinių, asocialiai gyvenančių, bet priimti juos atvira širdimi ir su meile. Tikra meile, o ne tokia mitine, apie kurią tik garsiai ir daug kalbama, o ne vykdoma. Meilė, kurią tik manome jaučiantys, bet nerodome savo veiksmais ir darbais yra lygi lygiai nuliui. Pavienius gerumo darbus lyg "iš reikalo", tam, kad "išlaikyt suderintą Visatos gavimo-davimo mechanizmą", prie tikros meilės išraiškos sunku priskirti. Duodu, nes tikiuos gaut dvigubai atgal, bet ne todėl, kad...myliu. "Mylėk savo artimą taip, kaip save patį" (Mk 12,31). "Mylėkite vienas kitą, taip kaip aš jus mylėjau <...> Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus." (Jn 13,34).
"Prašykite ir gausite". Kabliukas, ant kurio dažniausiai užkimba krikščionys (tarp kurių ir aš). "Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus" (Mk 11,24). Rašto eilutė, kuria New Age labiausiai mėgsta žongliruoti. Nesigilinama, kad raginama prašyti visai ne materialių dalykų, o to, kas padės jo sielai augti, rasti santykį su Dievu ir teiks Jam šlovę, kviečia išgryninti savo troškimus Dievo akivaizdoje. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote - tik savo įnoriams patenkinti (Jok 4, 2-3). Turi per mažai tikėjimo? Prašyk! Per maža artimo meilės? Prašyk! Sunku atleisti? Prašyk! Prašyk ir gausi! Dažnai esame paskendę tarp gausybės savo norų ir ne paslaptis, kad toli gražu ne visi tie mūsų norai nukreipia mus į tai, ko iš tiesų mums reikia. Žmogus instinktyviai trokšta juos patenkinti, linkęs susitelkti į materialius dalykus, savo troškimus ir svajones, patogumą, trokšta tai patenkinti visai negalvodamas, kaip tai "įsipaišo" į Dievo planą jam ir neretai yra linkęs visa pakreipti savo naudai taip, lyg vienas kitam tai visai neprieštarauja. Žemiški žmogaus norai, jausmai ir jutimai yra tokie nepastovūs, trumparegiški, dažnai grįsti instinktais, besikeičiantys ir nepatikimi, kad pačiam žmogui yra pavojinga, jei visa imtų ir tuojau pat išsipildytų. "Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? (Jer 17, 9). Pasikliauti vien savo jausmais - pavojinga, nes nieko nėra nepatikimiau, nei jausmai. Ko vertas "žinojimas" grįstas jausmais (nuojautom ir t.t.), kurie nuolat veikiami paprasčiausių biocheminių pokyčių žmogaus kūne (moterų PMS neblogas pavyzdys), ką jau kalbėti apie aplinkybių ir laiko atneštus pokyčius. Žmogus - ribota būtybė, kuri niekuomet negali žinoti, kas jam iš tikrųjų yra geriausia, naudingiausia ir ves tikro tobulėjimo keliu, todėl visada klausyti vien neva "širdies balso" yra beveik savižudybė. "Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį" (Pat 14,12)
Kas mums geriausia, žino tik Dievas, Jis veda įvairiausiomis priemonėmis, kalba mums per savo Žodį, sąžinės balsu ir nurodo teisingą kelią, kuris ne visuomet yra mūsų pageidaujamas, bet vėliau išvystame, kad viskas tikrai išėjo į gera. Nereikėtų pamiršti, kad vesti mus bando ne vien Dievas, priešiškos jėgos taip pat moka rodyti neva ženklus, dažnai net neįtikėtinus, taip lengvai suklaidindami žmogų, manantį, kad jis eina Dievo jam nurodomu keliu (man tai buvo nutikę). Pagal KV metodą mes net ne prašome, o tiesiog prievartaujame tikėjimą. Prašymas-dėkojimas, įsitikinus, kad jau gavai - pats tikriausias tikėjimo išprievartavimas. Maldoje prašome Dievo visuomet užbaigdami "teesie Tavo valia, o ne mano", tai rodo mūsų neužtikrintumą rezultatu, bet su pasitikėjimu, kad bus taip, kaip reikia. O dėkojame Dievui ne iš anksto lyg už jau įvykdytą paslaugą, o visuomet, jau gavę ir kai negauname - vadinasi taip geriau. KV "tikėjimas" su bibliniu neturi visiškai nieko bendro.
Tai ideologija "užsimaniau-pasiėmiau", Dievu čia nekvepia, kvepia tik demoniškom jėgom, kurių pagalba toks "pasiėmimas" įvyksta. "Paslapties" autorei "prašyti Dievo" yra "siųsti Visatai užsakymą", tikėti yra "tikėjimas, kad jau turi", o dėkingumas skirtas visai ne dangiškajam Asmeniui. Užuot taškęsi gausiais prašymais, prašykime Dievo atverti mums akis ir padėti išvysti tuos turtus, kuriuos jau turime, jais gyventi, džiaugtis ir dėkoti.
Propaguoja žmogaus dieviškų galių realizavimą vietoje savęs (kartu su visom esamom ir nesamom galiom) išsižadėjimo, kuris yra vienas kertinių krikščioniško tikėjimo akmenų ir be jo neįmanomas tikras nuoširdus santykis su Dievu ir Jo gydantis perkeitimas. Be jo tikėjimas yra tik drungnas... t.y. blogiausias iš visų.
* KV įstumia į tokias pakitusios sąmonės būsenas, kurios yra pavojingos dvasiniu požiūriu. Pakitusi sąmonė - KV ir daugelio New Age praktikų palydovė, apibūdinama kaip laiko bei aplinkos ir kitų objektų nuovokos praradimas, trumpai tariant, transinė būsena (galvoje "sukant" vizualizuojamus filmukus įeinama būtent į tokią būseną). Pasak žinomo okultisto Peter J Carroll, pakitusi sąmonė - raktas į magines galias. Dažnas "įėjimas" į tokias pakitusios sąmonės būsenas, ne taip jau retai baigiasi kontaktavimu su neaiškiomis dvasinėmis būtybėmis (paprasčiausiais demonais-puolusiais angelais), kurios labai šauniai sugeba apsukti galvą apsijuosusios "šviesos" rūbą. Tokie kontaktuotojai jau yra išleidę galybę literatūros, padiktuotos tokių "šviesių" dvasinių būtybių, nuo kurios lūžta lentynos ir mūsų knygynuose. "Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų." (1 Jon 4,1). Daugybė piktų jėgų itin laukia, kada žmogus mielai pradės kontaktą, kuris gali baigtis graudžiai. Meditacija, kurios metu nuraminamas ir ištuštinamas protas, įveda į pak. sąm. būseną, kuri puikiai pasitarnauja kaip atviros durys žmogui priešiškoms jėgoms. Pasyvus ar tuščias protas nelieka tokiu ilgam, kažkas jį užpildys. Yra toks senas posakis: "Tuščias protas - šėtono žaidimų aikštelė" ("Idle mind is the devil's playground"). Šiuo būdu su blogio jėgomis susidurti galima pačiam praktikuotojui apie tai net nenutuokiant. Tai lyg koks kompiuterinis virusas, šlykštusis Trojan, kuris paveikia visą sistemą ir atsikratyti juo ne taip lengva. Dažnai tik sėdi sau ramiai prisiklijavęs ir pildo visus savo aukos norus smagiai pasikikendamas, kol žmogus įsitikinęs, kad viskas vyksta jo paties jėgomis. Buvau ir aš tokį "virusiuką" pasigavus. Sieloje tai palieka randus. Todėl nežaiskime. Neveltui krikščionys raginami nuolat būti budriais, budėti, t.y. visiška priešingybė proto ištuštinimui.
Orkide, buvo tikrai įdomu pasiskaityti. Turiu keletą pastebėjimų. Mane visada stebino kai žmonės griežtai brėžia ribas, maždaug, jei krikščionis, tai susijęs su dievu ir šviesa, o jei "new age", tai jau šėtonas ir blogis.
Klausimas toks: kaip jūs, Orkide, asmeniškai atskiriate kai jūsų gyvenime veikia Dievas (šviesiosios jėgos)? Ir iš kur žinote, kad tas medituojantis yra jau būtinai pagautas nebetyrųjų?
Nes esu susidūrusi su labai pilnais pykčio ir jokios praktinės meilės neturinčių krikščionimis ir tikrai esu sutikusi ne vieną žmogų, kuris praktikuoja įvairias dvasines praktikas (jūsų čia vadinamas blogomis) ir jame/per jį (mano matymu) skleidžiasi šviesa ir tikrai dieviškas veikimas.
Klausimas toks: kaip jūs, Orkide, asmeniškai atskiriate kai jūsų gyvenime veikia Dievas (šviesiosios jėgos)? Ir iš kur žinote, kad tas medituojantis yra jau būtinai pagautas nebetyrųjų?
Nes esu susidūrusi su labai pilnais pykčio ir jokios praktinės meilės neturinčių krikščionimis ir tikrai esu sutikusi ne vieną žmogų, kuris praktikuoja įvairias dvasines praktikas (jūsų čia vadinamas blogomis) ir jame/per jį (mano matymu) skleidžiasi šviesa ir tikrai dieviškas veikimas.
Orkide, turbūt galima teigti, jei priimant,ar priėmus sprendimus lydi Ramybės jausmas, tai ir reiškia,kad per tave kalba Dievas? Juk yra ir terminas ,,apgaulinga ramybė" (kai išauga sparnai),tik juos reikia skirti.
Mane irgi domina klausimas, kaip atskirti, ar tai Dievas tau kalba ar puoles angelas, nes jausmas abiem atvejais gali buti geras. Bet jei savo jausmais nereikia tiketi, tai kaip tada pazinti?
Orkide, labai siaurai supranti KV, tik grynai materialistiškai 
QUOTE(Orkide @ 2011 12 05, 22:58)
Nieko daug neplanuoju, nekuriu, darbai tiesiog pasiunčiami, pradedu dieną ir galvoju, nagi, kas gi šiandien įvyks... o įvyksta nuostabiausi dalykai
Labi ačiū už išsamų pasidalinimą
Aš irgi bandau taip gyvent-bet ką daryt, kai pradedi dieną ramiai nusiteikęs ir deja įvyksta ne nuostabiausi dalykai, o visokie nesusipratimai ir nemalonūs netikėtumai...
Ypač dabar tai pajutau-kaip tik pradėjau tokias dvasines pratybas (katalikiškas), tai kiekvieną savaitę ėmiau smarkiai gaut "per galvą" ...Rodos paskaitau, nusiteikiu, apsiraminu ir bac vėl koks nemalonumas ir vėl sugadinta nuotaika ir ramybė išgaravus..Kad lengviau būt suprast kokio pobūdžio nemalonumai, tai smulki automobilio avarija , aplietos buto lubos..Rodos nieko tokio labai jau tragiško, bet iš vėžių išsimuši gerokai..
Kaip išmokt ramiai reaguot į tokias situacijas dar nežinau..
QUOTE(svetima @ 2011 12 07, 13:05)
smulki automobilio avarija , aplietos buto lubos..Rodos nieko tokio labai jau tragiško, bet iš vėžių išsimuši gerokai.. Kaip išmokt ramiai reaguot į tokias situacijas dar nežinau..
Kaip išmokt ramiai reaguot į tokias situacijas dar nežinau..bet ar tai problema? Tai tik proto susikurta problema.
QUOTE(Safyrinė @ 2011 12 07, 12:33)
bet ar tai problema? Tai tik proto susikurta problema.
Ne tragedija, bet nemalonumai, kurie išveda iš pusiausvyros-turi kažkam skambinėt, derint, aiškintis, remontuot....Tai siurbia laiką, energiją..Tiesiog fiziškai vargina..
Bet ką ir sakau-mane tai veikia nemaloniai, tikrai nemoku imt ir nekreipt dėmesio...
Juk kai viskas sklandu, tai ir jautiesi pakylėtas, o kai tik iškuopi vieną nesusipratimą, ir iškart bac. kitas...Neskaitant, kad ir taip turi krūva kasdienių reikalų, darbų ir rūpesčių...
Sutinku, kad nemoku lengvai į viską žiūrėt-čia jau mano problema..
QUOTE(svetima @ 2011 12 07, 15:11)
iš čia ir iškyla visos bėdos
Man dar neaiskus Orkides zodziai "visiskai atsizadejau saves". Gal as ju nesuprantu ar ne taip interpretuoju, bet man skamba bauginanciai, kazkas tame yra neteisingo. Siaip baisus zodziai...jei esi siela, Kurejo dalis, argi tai teisingas kelias - atsizadeti saves? Be atsizadejimo nesigauna?
