QUOTE(avvka @ 2011 10 04, 16:07)
Dabar va pamenu kristinukes posta, kad jau viskas, vilties nebera...O as sedziu prie kompo ir tiesiog atsisakau sitaip galvoti. Nu galvojau visai man stogas vaziuoja, bet kristinuke pataps

Niu va, dabar kaip ekstrasense

Is tiesu labai labai dziaugiuosi uz ja

Beje, kristinuk, kada echo?
...su tom prognozėm... Nelabai aš su tavim sutinku. Juk man iš esmės neįvyko stebuklas toks, apie kokį svajojam kiekviena. Aš nepastojau natūraliai, mano FSH nenukrito, manęs vaistai neišgydė.... Įdomu, koks chaosas būtų galvoj ir širdy, jei pačioms reikėtų priimti gyvenimo duotybę - SAVO nuo pradžios iki pabaigos niekada nebus. Tam reikia perversmo, susitaikymo, milžiniškos meilės savo vyrui, žinoma, jo palaikymo taip pat. Tačiau aš nė kiek nesijaučiu nelaiminga. Atvirkščiai... džiaugiuosi, kad radau išeitį, kad man likimas buvo palankus ir vis dėlto leido patirti

Labai tikiuosi, kad viskas bus gerai, nors dar tiek reikia išlaukti. Prarasdami galim daug ką atrasti. O tą vaikiuką, kuris nusprendė mus padaryti laimingus, myliu užvis labiau pasaulyje, nors žinau, kad jame niekada nematysiu nė kruopelytės savęs. Tai visai nesvarbu.