ko gero po tiek daug istorijų pagalvojau ir apie savo maziuko gimimo istorija
Dabar prisiminus,atrodo viskas netikra ir kad ne buvo nieko ten baisaus, 
o tada...na beveik prieš pora menesių man atrodė,kad aš taip amžinai ir busiu neščia,tokia baisiai didelė ir nelaiminga 
O buvo taip:mano didžioji diena buvo,tai yra turėjo būti sausio 24,na ji vis artėjo ir artėjo,o man kažkodėl atrodė,kad gimdyti tada aš nenoriu,noriu anksčiau
kaip gi tai buvo egoistiška 
Na bet aš beveik atspėjau,viskas prasidėjo anksčiau:)Sausio 21 aš eilinį kartą ėjau užrašyti tonų į RK ir paslapčia maniau,gal pažiurėjusi daktarė pasakis, kad jau greit,kad jau artėja,bet ne 
ji pasakė,kad kaklelis ne tik kad ne prasivėręs,bet ir nesiruošia,visai kietas ir greičiausiai dar kokia savaitė,oj....labai nuliudau,nes taip norėjau greičiau apkabinti sunelį(na taip,žinojau,kad bus berniukas,jutau .Daktarė Raguckienė pamačiusi mano nelaimingas akis nusišipsojo ir pasakė,kad ko gero aš labai įsitempusi ir dėl to mano organizmas nesiruošia niekam:)ir patarė...išgerti prieš miegą valerjono Na tą dieną nusipirkau tablėčių ir kaip ir net nieko negalvodama išgėraiu vieną ir nuėjau mokytis,nes greit turėjo būti mano paskutinis egzamenas.Tad nieko negalvodama mokiausi iki 12 net ir nemanydama,kad tikrai išsimiegoti man jau pavyks negreitai 
Na nuėjau miegoti ir jau po pusvalanduko pajutau,kad pabudau nuo skausmo,lyg ir putė pilvą,bet po poros minučių vėl užmigau,tai kartojosi gal porą valandų,kol supratau,pro miegą,kad tai kartojasi ir gana sinchroniškai,tai pažadinau vyrą ir paprašiau mobiliako,sakau noriu pažiurėt kiek valandų , oj kaip jis supyko,trukdau miegoti 
na man pradėjo atrodyti,kad noriu į tualetą,bet man taip tik atrodė ir aš vis dar netikėdama,kad tai vyksta prižadinau vyra dar kartą ir sakau,žadink mamą,nežinau kas man,bet tikrai labai skauda mama atbėga ir sako,važiuojam i ligoninę,o aš sakau ne,nevažiuosiu,gal tai net ne sarėmiai:)Bet tuoj kritau ant lovos,nuo naujo sarėmiuko:)ir...iš kart sutikau važiuoti.atvažiavom ir ta pati daktarė Raguckienė apžiurėjo ir nuosprendis:3cm,ruošiam gimdyklą,oj kaip išsigandau ir net tiek mažai cm man pasirodė labai daug..Net nežinau,gal kam iš jūsų taip buvo,tiesiog visas neštumas man tuo metu atrodė kaip sapnas ir viskas kas vyko,tai buvo ne sumanim,taip jau man atrodė toliau aišku buvo klizma ir visi formalumai priimamajame su mieliausia pasaulyje akušerę Jagydija 
Ir pagaliau trečias aukštas ir gimdykla....Visi sakė,kad gimdymo veikla labai sparti,nes aš vėmiau ir vėl rėkiau išskausmo,ir vėl vėmiau.Dabar paglvojus,kad ne taip ir skaudėjo,bet rėkiau nes labai jau bijojau laikas bėgo,net nepastebėjau,kaip jau ir buvo 7 ryto ir atėjo anesteziologai ir tada keletas valandų palaimos:)Štai tada aš lyg ir supratau,kad tai tikra,kad ateina mano mažasis stebukliukas,na štai,jis beveik jau čia,taip ilgai lauktas,išsvajotas 
,tas mažiukas mano pilvelio gyventojas,su kuriuo šnekėjausi tuos ilgus menesius,supratau,kad dabar labiausiai už viską aš noriu ji apkabinti ir kad tik jam viskas būtų gerai 
Na bet epiduras labai greitai pradėjo nykti,atėjo mano daktarė Puzienė,su ja aš tariausi ir nežiurint į skausmą žinojau,kad dabar viskas tikrai bus gerai 
O ji jau apžiurėjo ir sako na 9,5cm ir nuleido man vandenukus.Štai tada ir prasidėjo..ji sako kentėk jis jau beveik čia ir jam sunkiau nei tau,stengiausi apie tai galvoti,tikrai..bet juk negalėjau atsiriboti nuo to skausmo,jis mane plėšė tiesiog.bet toliau jau viskas vyko dar greičiau,sakau noriu į tualėta ,o ji man tada ant stalo einam,tuo momentu nesupratau bet nuėjau,o toliau,kaip sapne,nieko negirdėjau,nieko neklausiau,tiesiog iš visų jėgų stumiau ir....pamačiau,staiga pamačiau ji,jis išslydo,jis po manim,tikrai sunelis,toks gražus ir man taip lengva ir vėl nieko nematau,tik jį,jis mano saulutė,tai myliu ji,jis mano ...mano 
